Buvęs universiteto rektorius B. Juodka nebijo susitepti Seime | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

Buvęs universiteto rektorius B. Juodka nebijo susitepti Seime

Ką tik baigęs Vilniaus Universiteto rektoriaus kadenciją profesorius Benediktas Juodka veikiausiai neturės laiko atsikvėpti. 44 metus akademinei veiklai atidavęs žmogus rektoriaus kėdę keičia į Seimo nario.

Socialdemokratų partijos sąraše 14 numeriu įrašytas B. Juodka po reitingavimo preliminariais duomenimis yra 18 vietoje. Vienmandatėse apygardose antrajame ture turėtų švęsti pergalę keli jo partijos kolegos, todėl B. Juodka, manoma, dirbs naujajame Seimei. „Kaip bus – taip“, - sako profesorius ir nesureikšmina to, ar paklius į parlamentą, ar ne.

- Kaip jaučiatės po 44 metų universitete eidamas į Seimą?

- Gyvenimas susideda iš etapų. Yra studijų etapas, yra darbo. Mano darbo akademinėje sferoje etapas gana didelis. Pradėjau karjerą Vilniaus Universitete, dvi kadencijas buvau jo rektoriumi. Spalio 11 d. baigėsi mano antroji ir paskutinė kadencija.

Aš turėjau dvi galimybes. Viena galimybė – grįžti į Biochemijos ir biofizikos katedrą ir skaityti paskaitas. Tą aš ir dabar darau du kartus per savaitę. Galėjau užbaigti savo akademinę karjerą, kiek leidžia mūsų universiteto tvarka, profesoriaudamas. Man dėstyti patinka.

Bet Socialdemokratų partija pakvietė į sąrašą, ir aš sutikau. Taip atsirado antra teorinė galimybė. Yra taip, kaip yra, aš jokių problemų čia nedarau. Ir vienas, ir kitas kelias mane tenkina.

- Bet jeigu pakliūtumėte į Seimą, pareigų katedroje atsisakytumėte?

- Be abejonės. Nuo spalio 12 dienos esu katedroje profesorius, bet yra tvarka, įstatymai, kurie viską reglamentuoja. Mes ne kokie šokėjai ar dainininkai, kurie nesiskaito su įstatymais. Ką įstatymas numato, tą mes ir darysime.

- Manote, kad politikoje esate reikalingesnis, nei moksle? Kokie bus jūsų kaip politiko pagrindiniai uždaviniai?

- Aš mokslo pasaulyje – 44 metai. Nemažai esu nuveikęs, pakilau iki aukščiausio posto. O dabar, jeigu pateksiu į Seimą, dirbsiu Švietimo, kultūros ir mokslo komitete. Labiausiai aš išmanau tą sferą – mokslo ir studijų. Turėdamas tokį patyrimą šioje srityje, aš manau, kad būčiau naudingas tame komitete ir Seime.

- Rektorių konferencija pritarė ir labai palaikė dešiniųjų pradėtą švietimo reformą. Koks jūsų partijos ir jūsų asmeniškai požiūris į tai - ar reikia ją tęsti?

- Griauti viską, ką darė prieš tai buvę – neracionalus kelias. Prieš ketverius metus atėjusių pasakymas, kad čia nieko nevyksta, o mes dabar pradėsime reformas, nebuvo tiesa. Aš esu liudininkas, kaip nuo pat nepriklausomybės pradžios prasidėjo mokslo ir studijų sistemos reforma. Pažiūrėkite pirmąjį 1990 m. mokslo ir studijų įstatymą. Ten numatyti didžiuliai dalykai, kurie buvo po truputį realizuojami.

- Ką dar reikėtų keisti?

- Reikia peržiūrėti visą krepšelių sistemą. Jeigu aš žiūrėčiau vien per Vilniaus Universiteto prizmę, tai krepšelių sistema mums labai gerai. Mes susirenkame geriausius studentus „krepšelininkus“, kuriuos finansuoja valstybė, susirenkame ir labai gerus studentus, kurie patys moka už mokslą.

Bet žiūrint visos Lietuvos mastu, gaunasi iškreiptas dalykas. Negavę krepšelių universitetai ar kitos aukštosios mokyklos susidūrė su dilema – arba jie palaipsniui turės užsidaryti, arba kažkaip pritraukti studentus. Taip prasidėjo naujų dirbtinų studijų programų gimdymas, kad būtų pritraukta kuo daugiau studentų. Pradėta priimti bet ką, jeigu tik moka už mokslą. Aš vadinu tai diplomų pardavinėjimo mašinomis.

O kaip dėl egzaminų tvarkos?

- Ministerijos priimtas sprendimas buvo skubotas. Rektorių konferencija pritarė, bet Vilniaus Universitetas tokiam skubotumui nepritarė. Pati idėja, kad abiturientai laikytų daugiau valstybinių egzaminų, nėra bloga. Išlaikę daugiau valstybinių egzaminų, jie turi didesnį įvairių studijų programų pasirinkimo spektrą.

Bet reikia tai daryti neskubotai. Žmonės jau ruošėsi valstybiniams egzaminams, buvo pasirinkę jų tiek, kiek buvo reglamentuojama anksčiau, ir dabar staiga – nauja sistema. Aš buvau tikras, kad ta sistema bus nukelta iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Todėl mūsų universitetas nepritarė Rektorių konferencijai, bet dauguma pritarė, ir ministras pasinaudojo Rektorių konferencijos vėliava, nors tai buvo tik rekomendacinis pasiūlymas. Man atrodo, kad toje vietoje ministras padarė klaidą. Idėja nebloga, bet nereikėjo skubėti.

- Gal bandysite Seime reikšti iniciatyvą, kad naujoji egzaminų tvarka būtų pavėlinta?

- Dar nesigilinau, ar dabar ne per vėlu tą pataisyti. Bet manau, kad jeigu ne per vėlu, tai reikėtų nenervinti tų jaunų žmonių – jiems ir taip paskutiniais gimnazijos ar vidurinės mokyklos metais yra didžiulė įtampa.

- Ar įsivaizduojate save švietimo ir mokslo ministro kėdėje?

- Esu girdėjęs tokių kalbų, bet manęs tai nedomina. Aš tokio varianto net nesvarsčiau ir nesiruošiu svarstyti.

Save įsivaizduoju kaip Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komiteto narį. Reikia pakoreguoti kai kuriuos įstatymus, tarp jų ir Mokslo ir studijų įstatymą. Jo korekcija, atsižvelgiant į Konstitucinio teismo pastabas, yra skubota. Bet pirmą reikia padaryti analizę, o ne iš karto pulti daryti, griauti. Aš esu už konstruktyvų kelią, aptariant viską su akademinėmis bendruomenėmis, o ne už staigius politinius sprendimus.

- Ar kaip mokslo žmogui nebaisu iš tokios kilnios, tyros srities pulti į politiką, kurioje neišvengiamai bus purvo, intrigų? Nebaisu susigadinti įvaizdžio, kaip nutiko, pavyzdžiui, jūsų pirmtakui Rolandui Povilioniui, kuris buvo gerbiamas kaip rektorius, bet tapęs politiku buvo vertinamas gana prieštaringai?

- O ką daryti? Jeigu visi taip manys ir dėl to neis į politiką, ji ir liks toks purvas. Aš nesu Don Kichotas ir nemanau, kad nuėjęs ten pakeisiu Seimo reitingus, bet manau, kad parlamente reikėtų daugiau išsilavinusių žmonių, kurie priimtų tą darbą kaip pareigą, o ne kaip galimybę nieko nedaryti.

 

 

Nuorodos: Visas straipsnis lrytas.lt.