Klasikinė atstovaujamoji demokratija, kai politinės partijos atlieka už jas balsavusių rinkėjų atstovo ar patikėtinio valdžioje vaidmenį, o daugumą parlamente gavusios ar sudarančios partijos įgyja vykdomosios valdžios galias ir vairą, visame pasaulyje išgyvena, švelniai tariant, ne geriausius laikus.

Daugelis politikos analitikų jau senokai kalba apie klasikinės atstovaujamosios demokratijos krizę.

Taip yra dėl daugelio priežasčių. Tačiau, mano galva, svarbiausia priežastis yra ta, kad šiuolaikinės visuomenės interesų požiūriu, beje,   --> //document.write("\n"); /*_a_d_yes__*/ if (typeof adserver_emissions != 'object') adserver_emissions = {}; adserver_emissions['Nowy Placement'] = true; var ar_yra_reklamos_180x150 = 1; if (ar_yra_reklamos_180x150 != 'undefined' && ar_yra_reklamos_180x150 == 1){ document.getElementById('reklama').innerHTML = ''; } ne tik ekonominių, bet ir ideologinių bei kultūrinių interesų, yra žymiai įvairesnės ir mobilesnės už ankstesnių laikų visuomenes.   Tad į parlamentą patekusios, o ypač vykdomąją valdžią įgijusios partijos, jei jos nuolat nesitaria su visuomene, atskiromis jos interesų grupėmis dėl priimamų politinių sprendimų, arba tariasi tik su galingiausių visuomenės grupių atstovais, ir negali vykdyti politikos, kuri būtų priimtina didesnei visuomenės daliai. Viso to pasekmė – didėjantis visuomenės nepasitikėjimas politinėmis partijomis, valdžios institucijomis ir politine sistema apskritai.

Kokia išeitis iš tokios situacijos? Juk iliuzija manyti, kad demokratija gali veikti be politinių partijų ir jų konkurencijos. Atsakymas į šį klausimą lyg ir žinomas: į politikos formavimo procesą reikia plačiau įtraukti visuomenę, įvairias jos interesų grupes. Žinoma, dėl to gali sulėtėti ir pabrangti politinių sprendimų priėmimo procesas, bet užtat tikėtina, kad vykdoma politika bus tvaresnė, o atotrūkis tarp visuomenės ir valdžios mažesnis.

Tiesą sakant, daug kur pasaulyje ta kryptimi jau senokai ir einama. Dalyvaujamosios demokratijos elementų esama ir Lietuvos politinėje sistemoje, tik jų mažai, o ir esančių vaidmuo demokratijos požiūriu – imitacinis.

Štai Lietuvos mokslo ir studijų erdvėje tam tikrą dalį politinių sprendimų priima Lietuvos mokslo taryba. Ji netgi skirsto nemažą dalį šiai sferai skiriamų pinigų. Bet bėda yra ta, kad Mokslo taryba yra ne mokslininkų bendruomenės ir kitų su mokslu susijusių interesų grupių išrinktų atstovų institucija. Ji formuojama kaip politinės valdžios patikėtinių, kuriuos politikai pasirenka iš mokslininkų tarpo, institucija. Taigi diduma mokslininkų bendruomenės nesijaučia ir negali jaustis mokslo politikos formavimo dalyviais. Beje, nepriklausomybės pradžioje, kol Mokslo tarybos funkcijos buvo mažesnės, ją rinko mokslininkai.   

Panašiai esti ir kitose Lietuvos viešosios politikos srityse. Gal tik žemės ūkio srityje padėtis šiuo požiūriu yra šiek tiek geresnė, mat Žemės ūkio rūmai, kaip ūkininkus atstovaujanti organizacija, yra mažiau priklausomi nuo politinės valdžios.     

Ne demokratijos stiprėjmui, o didžiausių politinių partijų viršūnėms   Lietuvoje tarnauja ir vietos savivaldos sistema. Net ir šiuo metu, kai svarstoma nauja savivaldybių tarybų rinkimų tvarka, didžiųjų politinių partijų elitas nenori pokyčių iš esmės, t.y. nenori, kad būtų įvesta mišri savivaldybių tarybų rinkimų tvarka, kuri galėtų užtikrinti tolygų atskirų teritorinių bendruomenių atstovavimą savivaldybės taryboje. Matyt, partijų elitas vis dar nepajėgia suvokti, kad pjauna šaką, ant kurios pats sėdi.