Motyvuojant sunkia aukštosios mokyklos ekonomine situacija atleidimo iš darbo nuo šių metų spalio 31 d. lapeliai yra įteikti keturiems Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės technologijos fakulteto dėstytojams. Visi šie žmonės - toli gražu ne pensinio amžiaus.

Tačiau akademijos bendruomenė triukšmo dėl to nekelia – nevyksta nei piketai, nei kolegas palaikančiųjų parašų rinkimo akcijos.

Iš pirmo žvilgsnio tai būtų lyg ir suprantama – kam reikalingi dėstytojai, jei norinčių studijuoti šiame fakultete pirmakursių kasmet katastrofiškai mažėja. Tačiau „Ūkininko patarėjo“ kalbinti Veterinarijos akademijos darbuotojai (beje, vos ne vienu balsu prašę, ginkdie, viešai neminėti jų pavardžių) tvirtina turintys ir dėl ko reikšti nepasitenkinimą, ir dėl ko diskutuoti, tačiau gyvendami nežinioje dėl rytojaus šito daryti nedrįstantys.

Žmonių teigimu, labiausiai jiems šiandien rūpi vienas klausimas: kodėl akademijos vadovybė nekuria strategijos ir nesiima realių žingsnių, kaip pritraukti daugiau studentų į žemdirbiškas specialybes, kai tuo tarpu tai sugeba padaryti net atokiose šalies vietovėse įsikūrusios profesinės žemės ūkio mokyklos ir kolegijos.

Avininkystę dėstys bitininkas, kiaulininkystę - paukštininkas

Ateinantį pavasarį Gyvulininkystės technologijos fakulteto bakalauro studijų programą dar baigs beveik 90 absolventų – dvi stacionaro ir trys tęstinių studijų (anksčiau vadintų neakivaizdinių ) studentų grupės. Visiems jiems šiais, baigiamaisiais, mokslo metais pagal programą turi būti dėstomos trys svarbios specialybės disciplinos: kiaulininkystė, avininkystė bei ožkininkystė ir arklininkystė.

Tačiau nuo spalio 31 d. iš darbo atleidžiami būtent šių disciplinų dėstytojai. Jų darbas perduodamas iki šiol paukštininkystę, bitininkystę, gyvulių veisimą dėsčiusiems fakulteto dėstytojams.

„Šiais mokslo metais studentų dar turime. Suprasčiau, kad esu atleidžiama dėl to, jog neturiu kam perteikti savo žinių. Bet yra dvi grupės dieninio skyriaus ketvirtakursių ir trys didžiulės grupės neakivaizdininkų penktakursių“, - kalba viena darbo netenkančių Veterinarijos akademijos dėstytojų dr. Aldona Šimkienė.

Moteris ne vienerius metus būsimiesiems gyvulininkystės specialistams dėstė avininkystę ir ožkininkystę. „Šiems mokslams per savaitę buvo skiriamos penkios akademinės valandos. Vykdavo ne tik teorinės paskaitos, bet ir praktiniai, laboratoriniai užsiėmimai.

Kadangi avių šalyje laikoma kur kas daugiau nei ožkų, kurias augina pavieniai entuziastai, suprantama, didesnis dėmesys ir buvo skiriamas avininkystei. Tardavausi su ūkininkais, veždavau studentus į avininkystės ūkius.

Kadangi avininkystė yra ir tekstilės pramonės dalis, ieškodavau perdirbimo įmonių, kuriose galėtume susipažinti su gamybos technologijomis. Šiemet nematau tokių paieškų tikslo, kadangi dirbti liko vos mėnuo.

Paprastai atsidėkodama už geranorišką priėmimą ūkininkams dar paskaitydavau ir vieną kitą paskaitą, už kurią, suprantama, atlyginimo nei prašydavau, nei jį gaudavau“, – prisimena pašnekovė.

Vieni atleidžiami, kitiems keliami atlyginimai

Pasak A. Šimkienės, kai esi gavęs atleidimo lapelį, pasijunti tarsi nesvarumo būsenoje, kurios visiškai nesitikėjai.

Mat darbo sutartis, pasirašyta su Veterinarijos akademija, buvo terminuota ir turėjo tęstis iki 2013 m. „Nesu nei pravaikštininkė, nei aplaidžiai žiūriu į savo pareigas.

Kadangi aukštoji mokykla, kurioje dirbau daugiau nei dešimtmetį, šiemet pakeitė juridinį statusą ir pavadinimą, net nežinau, kam galėčiau pareikšti pretenzijas dėl nutrauktos sutarties “, – svarsto moteris. Jos žodžiais, su atleidžiamais dėstytojais ir šiuo požiūriu akademijos administracija, pasitarusi su juristu, pasielgė gudriai – atleidimo lapeliuose nurodoma, kad darbuotojai atleidžiami ryšium su sunkia ekonomine padėtimi.

O Darbo kodekse numatyta, kad ši priežastis yra svari. „Jei žinočiau, kad mano gaunamas pusantro tūkstančio litų atlyginimas išgelbės akademiją iš ekonominės smegduobės, suprasčiau, kad aukotis verta. Bet, deja, realiai matau priešingus pokyčius – vieni atleidžiami, kitiems keliami atlyginimai, administracijos darbuotojų skaičius nemažėja net ir sujungus dvi aukštąsias mokyklas į vieną“, – teigia pašnekovė.

A. Šimkienė yra baigusi tą pačią Veterinarijos akademiją ir tą patį fakultetą, kuriame dirbo. „Pradėjau nuo žemiausio laiptelio – nuo katedros laborantės. Vėliau eksternu apsigyniau mokslinę disertaciją, specializavausi avininkystės ir ožkininkystės srityje.

Dirbu lektoriaus pareigose, kurios toli gražu neapsiriboja paskaitų skaitymu.

Tai ir studentų įvairių darbų taisymas, ir svarbiausia – mokslinių straipsnių rašymas“, – pasakoja ji.

Veterinarijos akademijos dėstytoja neslepia, kad visiškai pakeisti veiklos profilio nesinorėtų, nes jam atiduota labai daug laiko ir jėgų. „Ekonomiškai mąstant, į mane, kaip į specialistą, valstybė yra pakankamai daug investavusi. Vadinasi, arba ji turi rasti man vietą, arba aš turėčiau grąžinti mokesčių mokėtojams jų pinigus“, – ironizuoja pašnekovė.

Šventa vieta nebus tuščia, bet kur teisingumas?

A. Šimkienės teigimu, atestacinė komisija vyko visose trijose Gyvulininkystės fakulteto specialybių katedrose – Gyvulininkystės, Gyvūnų genetikos ir veisimo bei Gyvūnų mitybos. „Paaiškėjo, kad kitose katedrose docentai turi mažesnį mokslinio darbo įdirbį nei mes, lektoriai, kurie esame atleidžiami. Tad kur teisingumas? Tarkime, mano mokslinis įdirbis – 650 taškų, o lieka docentas, nors jo surinktų taškų suma siekia 50.

Nejaugi Lietuvai nereikia gyvulininkystės? Matyt, mes per aukštai pakėlėme galvas, kai viešai siūlėme tobulinti programą, gal net sutrumpinti studijas. Nemanau, kad šventa vieta ilgai bus tuščia. Tikrai atsiras kitų mokymo įstaigų, kurios ruoš gyvulininkystės specialistus, nes apie kokią mūsų akademijos studijų kokybę galima kalbėti, kai avininkystė perduodama dėstyti bitininkui, kiaulininkystė – paukštininkui.

Šiais metais į Gyvulininkystės technologijos fakultetą įstojo vos 14 studentų, iš jų tik 4 priimti į dieninį skyrių. Kadangi iki šiol pirmakursiams bitininkystę dėsčiusiam dėstytojui pritrūko darbo krūvio, jam ir buvo pridėta avininkystės ir ožkininkystės disciplina.

Mano galva, jei jau tikrai nėra kitos išeities ir būtina atleisti žmones, reikėtų pradėti nuo tų, kurie lieka be krūvio, o ne atimti galimybę įgyti profesionalių žinių iš baigiamojo kurso studentų.

Realiai net aukščiausios kvalifikacijos specialistui neįmanoma per porą mėnesių taip pagilinti žinias, kad galėtum jas dėstyti studentams. Juk į savo mokslinę sritį giliniesi nuolat, renki medžiagą moksliniams straipsniams, rengiesi kiekvienai paskaitai.

Dieninio skyriaus studentai paprastai būna mažiau „apsiplunksnavę“, bet neakivaizdininkai, ypač ūkininkai, nori diskutuoti konkrečiomis temomis ir gauti atsakymus į visus juos dominančius klausimus“, – kalba pašnekovė.

Jos įsitikinimu, dėl to, kad šiandien avininkystė Lietuvoje turi perspektyvą, abejonių nėra. Tą įrodo nuolat augantis šios rūšies gyvulių skaičius – avių priskaičiuojama jau beveik 60 tūkst. Nuolat didėja ir kokybiškos avienos paklausa. Tuo tarpu šios gyvulininkystės šakos plėtrai reikalingų specialistų jau šiandien stinga.

„Pastaruoju metu daug laiko skyriau bandymams su ožkomis – tyriau, kokie pašarų priedai padėtų padidinti primilžius ekologiniame ūkyje auginamiems gyvuliams. Dabar galvoju, ar man to reikia? Be to, iki šiol vadovauju dviem magistrantėms. Dabar merginos lieka be studijų baigiamojo darbo vadovo.

Lietuva turi pretenzijų auginti ir žirgus, plėsti žuvininkystę. Kiaulininkystė jau šiandien yra labai stipri ir moderni ūkio šaka. Tikrai daug darbo reikės įdėti bendrą zootechniko išsilavinimą turintiems žmonėms pakeičiant iki šiol dirbusius šių sričių specialistus – mokslų daktarus Algirdą Kanapicką ir Nijolę Kvietkutę, dėstytoją Mindaugą Paleckaitį. Ir apie kokią studijų kokybę šiuo atveju galime kalbėti? Juk batsiuvys nesiuva kostiumų, o kardiologas negydo ausų ligų“, – neabejodama kalba A. Šimkienė.

Nėra norinčiųjų studijuoti? Gal yra nenoras priimti?

Pavardės viešai neminėti prašęs kol kas darbo vietą tebeturintis Veterinarijos akademijos dėstytojas taip pat su ne mažesniu nerimu kalba apie tai, kad Gyvulininkystės technologijos fakultetas „išsivaikšto“. Jis teigia apskritai nelabai įsivaizduojantis viziją, kad gyvulininkystės technologai galėtų būti rengiami kartu su medikais.

Akademijos vadovybės strategijos klaida jis įvardija ir faktą, kad šalyje, į kurios žemės ūkį ateina milijardinės ES investicijos, nėra norinčiųjų studijuoti gyvulininkystės technologijos.

Pasak jo, demokratinius santykius gali kurti tik laisvai mąstanti bendruomenė. Tuo tarpu Veterinarijos akademijoje dirbantys žmonės nuolat jaučia įtampą ir baimę, nes kiekvienas bijo atsidurti atleidžiamų dėstytojų vietoje.

„Tiesiai šviesiai reikia pasakyti, kad studentai negaus to, dėl ko atėjo. Žmonės atleidžiami suvedinėjant sąskaitas, dėl asmeninių vadovų ambicijų, nes remiantis Darbo kodeksu turėtų būti atleidžiami žemiausios kvalifikacijos darbuotojai, o ne kertama lektorių pareigybė, nes yra daug kartų aukštesnės kvalifikacijos lektorių nei kai kurie docentai ar profesoriai. Tą įrodė ir atestacinė komisija“, – neslėpdamas pasipiktinimo kalba pašnekovas.

Jo įsitikinimu, tai, kas vyksta Veterinarijos akademijoje, yra gyvulininkystės mokslo naikinimas ir jaunų žmonių žlugdymas, nes jie į darbo rinką pateks neįgiję būtinų specialybės žinių.

Yra kaip yra!

Bet kodėl?

„Ūkininko patarėjo“ kalbintas Veterinarijos akademijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo tarybos narys Artūras Stimbirys šioje aukštojoje mokykloje susiklosčiusią situaciją įvardija trumpai: „Deja, yra, kaip yra“. Jo teigimu, profsąjunga bandė tartis su akademijos administracija ir prašė neatleisti mokslo darbuotojų.

„Kadangi dėstytojai rašo mokslinius straipsnius, už kuriuos aukštoji mokykla gauna pinigų, manome, kad racionaliau būtų atleisti dalį administracijos žmonių. Juk logiška, kad jei turime mažiau studentų, proporcingai mažiau reikia ir administratorių. Be to, siūlėme mokėti mažesnius atlyginimų priedus.

Nors buvome įtraukti į šiuos klausimus svarsčiusią komisiją, galiausiai buvo padaryta taip, kaip yra šiandien“, – pasakoja A. Stimbirys.

Pasak jo, situacija akademijoje tikrai nėra gera ir ji neišvengiamai blogės dėl žemdirbiškoms specialybėms nepalankaus naujojo Mokslo ir studijų įstatymo bei vadinamųjų „studentų krepšelių“, kuriuos įvedus žemės ūkio specialybės rinkoje tapo nekonkurentabilios.

„Mūsų profesinės sąjungos nariai – apie 20 proc. akademijos darbuotojų. Vienas jų – tarp atleidžiamų iš darbo dėstytojų. Konsultuojamės su teisininkais ir bandysime šiam žmogui padėti. O kitų ginti ir negalime, kadangi pagal Profesinių sąjungų įstatymą galime atstovauti tik savo narių ekonominiams ir socialiniams interesams“, – kalba A. Stimbirys.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos rektoriaus prof. Henriko Žilinsko teigimu, šiandienos sąlygomis neįmanoma išlaikyti esamo dėstytojų skaičiaus, jeigu jiems nėra reikiamo darbo krūvio.

Į klausimą, kurlink akademijos vadovybė kreipia strategiją, kad studentų skaičius joje didėtų, H. Žilinskas sako, kad keleri metai bandoma tobulinti programą bei vykdyti agitaciją, tačiau vien to yra maža.

„Mokslo ir studijų įstatymas nepalankus visoms žemdirbiškoms specialybėms. Ne sykį esame kreipęsi į Seimą, kad kasmet būtų suformuojamas tam tikras skaičius valstybės finansuojamų krepšelių gyvulininkystei, agronomijai. Daugelio metų statistika rodo, kad į šias specialybes stoja abiturientai, kurių atestatų vidurkis žemesnis negu stojančiųjų, tarkime, į odontologiją ar mediciną. Taip yra visame pasaulyje.

Atsiradus vienuolikai studijų krypčių potencialus mūsų kontingentas, turintis konkuruoti su besimokiusiais geriau, barjero neperšoka. O patiems jaunuoliams susimokėti už studijas yra per brangu. Visose valstybėse daromos išimtys, atsižvelgiant į poreikį.

Apie tai turėtų galvoti ir mūsų valstybė, nes kito kelio nėra. O nesant krūvio, tenka atleisti ir dėstytojus“, – kalba Veterinarijos akademijos rektorius. Jis neabejoja, kad susidaręs užburtas ratas ateityje kels tik dar didesnį akademinės bendruomenės nepasitenkinimą. Esant kritinei situacijai, rektorius akademijos dėstytojams kaip išeitį siūlo aktyviau dalyvauti projektuose ir pusę atlygio užsidirbti iš mokslinės veiklos.

„Suprantu, kad administratorius visada kaltinamas dėl to, kad darbuotojas atleidžiamas. Bet negaliu pažadėti, kad šito nebus. Svarstome, kad ateityje katedrose liks 4–5 etatiniai darbuotojai. O įvairiems studijų ciklams dėstyti kviesime mokslininkus profesionalus pagal terminuotas darbo sutartis. Tuomet neliks ir aštrių socialinių problemų“, – prognozuoja H. Žilinskas.