2008 metais prasidėjusi ir visą pasaulį sudrebinusi finansų krizė dar ilgai bus karščiausių diskusijų tema. Apie jos priežastis ir skaudžias pasekmes rašo ir diskutuoja žymiausi ekonomistai, Nobelio premijos laureatai, žurnalistai ir politikai. Atrodo, kad vertinimai dėl esminių krizės šaknų artėja prie bendro vardiklio: krizę sukėlė daug metų besitęsiančios pasaulio ekonomikos disproporcijos (pasidalijimas į gamybos ir vartojimo regionus), tas disproporcijas palaikanti rezervinių pasaulio valiutų emisija, bei labai įmantria tapusi globali išvestinių vertybinių popierių prekyba, dar labiau multiplikuojanti finansinių resursų masę. Paprasčiau sakant, tik valstybių lygiu reguliuojami pasaulio finansai tapo globalios ekonomikos varikliu ir globalios spekuliacijos objektu, priversdami drebėti visų lygių pasaulio ekonomikos dalyvius. Svarbiausiu nestabilumo centru tapo galingas dipolis – JAV ir Kinijos ekonomikos, surištos sunkiai išardomais finansiniais saitais. Kinija, siekdama tapti galingiausia pasaulio ekonomika, savo žmonių gyvenimo kokybės sąskaita tampa gamintoja (eksportuotoja), o JAV, būdama pagrindinės pasaulio rezervinės valiutos emituotoja, tapo pagrindine jos prekių vartotoja (importuotoja). Abi šalys turi menkas galimybes nutraukti  šiuos saitus, nepatirdamos ženklių nuostolių. Kad lengvų sprendimų nėra patvirtino ir neseniai Seule įvykęs G-20 valstybių susitikimas, kuriame konstatuota, kad pasaulio ekonomikos disproporcijas reikia mažinti, o finansinę tvarką tobulinti, bet konkrečių susitarimų pasiekti nepavyko.  Tokių disproporcijų yra pakankamai daug ir Europos viduje, jos jau kaitina įtampas tarp ES šalių ir verčia tartis dėl žymiai griežtesnės finansinės drausmės. Tie susitarimai nebus lengvai pasiekiami, kadangi šalių finansiniai ekonominiai interesai išlieka labai skirtingi. Tačiau šios mintys rašomos ne apie pasaulio finansų krizę, bet apie jos atgarsius Baltijos valstybėse ir Lietuvoje.

Viešoje erdvėje apstu mums būdingos saviplakos, bandymų interpretuoti, kad vos ne Lietuvos politikai, verslininkų ir žmonių godumas privedė prie šios krizės ir pasmerkė mus ir mūsų vaikus dar ilgam skurdui. Todėl kyla noras ir profesinė pareiga pateikti keletą kiekybinių vertinimų ir pateikti pasaulio krizės atgarsių Baltijos valstybėse interpretaciją, paaiškinant kodėl ji čia daug skaudžiau jaučiama, nei aplinkiniuose kraštuose. Duomenys, kuriais remsimės yra lengvai prieinami internete, juos skelbia minimų valstybių centriniai bankai ir statistikos departamentai. Todėl kiekvienas gali lengvai pateiktus vertinimus patikrinti. Tokia nepriklausoma analizė svarbi dar ir tuo, kad viešoje erdvėje vyrauja bankų analitikų nuomonė, kuri neišvengiamai yra susaistyta pačių bankų ypatingo vaidmens šioje finansų krizėje. Dažnai girdime, kad pasaulio krizės atgarsiai mus pasiekė dėl sumažėjusios Baltijos valstybėse gaminamų prekių ir paslaugų paklausos užsienyje, o vos ne vienintelis krizės įveikimo būdas yra eksportą skatinančios priemonės, tame tarpe ir atlyginimų bei vidaus paklausos mažinimas .

Kviečiame drauge paanalizuoti komercinių bankų vaidmenį Baltijos šalių ekonomikoms prieš krizę ir jos metu. Tas vaidmuo geriausiai apibūdinamas pinigų srautais, kuriuos sukuria komerciniai bankai mūsų ekonomikoms. Jie suteikia paskolas įmonėms, kitiems ūkio subjektams ir privatiems asmenims, namų ūkiams. Bendra išduotų paskolų apimtis yra reguliariai, kiekvieną mėnesį, registruojama šalių centriniuose bankuose ir skelbiama viešai jų tinklalapiuose. Kiekvienas gali nesunkiai  įvertinti, paimdamas suteiktų paskolų skirtumą pasirinkto laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, komercinių bankų finansinę injekciją į šalių ekonomikas per pasirinktą laikotarpį. Kadangi šalis ir įvairius finansinius srautus tarpusavyje kiekybiškai galima vertinti tik santykiniais vienetais, patogu tai daryti šalių bendrojo vidaus produkto atžvilgiu, kurį taip pat viešai skelbia šalių statistikos departamentai kiekvieną ketvirtį. Pirmame paveikslėlyje demonstruojame Lietuvos metinį santykinį  BVP prieaugį nuo 1994 metų ir lyginame jį su komercinių bankų suteiktu vidaus kreditu, matuojamu ketvirčiais BVP atžvilgiu.

1. pav. Lietuvos komercinių bankų suteikto vidaus kredito, procentais nuo ketvirčio BVP, palyginimas su santykiniu BVP prieaugiu per metus.

Kad ryšys tarp svarbiausio makroekonominio rodiklio BVP ir ūkio subjektams teikiamų paskolų turi egzistuoti tikriausiai yra akivaizdu kiekvienam besidominčiam ekonomika, bet, kad Lietuvoje tas ryšys nuo pat 2000 metų iki šiol yra toks detalus kiekybine prasme turėtų sukelti nuostabą ir specialistams. Toks kiekybinis sutapimas negali būti universalus, kadangi BVP prieaugis priklauso nuo žymiai didesnio skaičiaus aplinkybių. Galima paminėti užsienio tiesiogines investicijas, valstybės investicijas, taip pat negalima užmiršti mokestinės ir verslo sąlygų aplinkos. Tačiau  stebimas sutapimas mums aktualiu laikotarpiu objektyviai egzistuoja ir jam yra būtinas paaiškinimas. Pirmiausiai atkreipiame dėmesį, kad čia BVP matuojamas faktinėmis kainomis ir todėl išreiškia ne tik ekonomikos augimą, bet kartu ir infliacijos mąstą. Dar prieš krizę straipsnyje  Dėsninga infliacija skelbėme savo mintis apie ekonomikos augimo ir infliacijos ryšį Baltijos valstybėse. Taigi, dar iki 200 metų buvęs didelis BVP prieaugis ženklina didelės infliacijos laikotarpį, kurio metu vis dar vyko natūralus naujų ekonomikų integravimas į Europos ekonominę erdvę, kurioje visų prekių ir paslaugų kainų lygis yra žymiai aukštesnis.  Tuo metu taip pat vyko karštos diskusijos infliacijos tema, o mūsų mintis tuo klausimu galima rasti straipsnių rinkinyje Pirmos nagrinėtos ekonomikos problemos. Bet iki 2000 metų tarptautiniu mastu prekiaujamų prekių ir paslaugų kainos praktiškai išsilygino, o vietinių prekių ir paslaugų kainų augimas įsirėmė į žymiai lėčiau kintančius atlyginimus. Rusijos krizė ir jos sukeltas ekonomikos nuosmukis taip pat prisidėjo prie infliacinių procesų pabaigos. Baltijos šalys su labai žemu infliacijos lygiu, su tvirtai pririštais nacionaliniais pinigais ir santykinai žemesniu atlyginimų lygiu tapo puikiu regionu tarptautiniu mastu veikiantiems bankams įdarbinti laisvus finansinius resursus. Tas laikotarpis sutapo su visame pasaulyje vykusiu nekilnojamo turto brangimu, ženklinusiu pasaulio ekonomikos kaitimą dėl didelės pinigų pasiūlos. Dėl savo geografinės padėties, rinkos menkumo, tarptautinės rinkodaros patirties stokos Baltijos šalims sunkiai sekėsi pritraukti užsienio investicijas ir todėl naujai atsivėrusios kreditavimo linijos  tapo praktiškai vieninteliu realiu ekonomikos augimo resursu. Yra manančių, kad Baltijos valstybės turėjo žymiai saikingiau naudotis šiuo resursu, centriniai bankai turėjo kreditavimo mastą riboti, o tuo pačiu ženkliai mažinti ir ekonomikos augimą bei infliaciją. Mūsų nuomone, prasminga galėjo būti tik kreditavimo sričių ir projektų griežtesnė atranka, bet kreditų apimčių ribojimais šalys tik būtų praradusios savo istorinį šansą plėtrai. Šiuolaikiškoje ekonomikoje aukštesnį darbo našumą ir ekonomikos augimą galima pasiekti tik naujomis technologijomis, kurioms įdiegti yra būtinos finansinės investicijos. Darbo našumo problema yra investicijų problema, o Baltijos šalims  laikotarpis nuo 2000 m. iki 2008 m. buvo labai dėkingas, nors kaip matysime, jos pasinaudojo juo ganėtinai skirtingai. Mūsų nuomone, kreditavimo apimčių, BVP augimo ir infliacijos lygio kiekybinis atitikimas minimu laikotarpiu reiškia tai, kad Baltijos šalyse veikusių komercinių bankų kreditai buvo pagrindinis, jei ne vienintelis, Baltijos tigrų energijos šaltinis. Kad šie samprotavimai nėra iš piršto laužti, demonstruoja ir Latvijos bei Estijos ūkio kreditavimo bei BVP augimo palyginimai.

2. pav. Latvijos komercinių bankų suteikto vidaus kredito, procentais nuo ketvirčio BVP, palyginimas su santykiniu BVP prieaugiu per metus.

3. pav. Estijos komercinių bankų suteikto vidaus kredito, procentais nuo ketvirčio BVP, palyginimas su santykiniu BVP prieaugiu per metus.

Latvijos kredito ir BVP augimas praktiškai taip pat sutampa, kaip ir Lietuvos. Galima būtų tik išskirti  akivaizdžiai pastebimą spartesnį BVP atsigavimą po Rusijos krizės. Taip pat svarbu pastebėti, kad Latvijoje buvo pasiektas daugiau nei pusantro karto didesnis vidaus kredito mastas, sukėlęs ir atitinkamai didesnį BVP bei kainų prieaugį. Estijos vidaus kredito ir BVP augimo atitikimas yra žymiau mažiau išreikštas. BVP po Rusijos krizės atsigavo dar greičiau, bet jo atsakas į patį kredito bumą yra ženkliai mažesnis nei Lietuvos ir Latvijos. Visas skirtumų detales išnagrinėti būtų sunku, bet duomenys rodo, kad Estija truputį išsiskiria tiesioginėmis užsienio investicijomis ( Suomijos kaimynystė ir įtaka) ir griežtesnėmis fiskalinės taupymo priemonėmis, matomai sumažinusiomis atsaką į kredito bumą. Svarbiausia atlikto palyginimo išvada yra tai, kad Baltijos valstybių ūkio raida laikotarpiu iki krizės buvo sąlygota užsienio bankų kreditų politikos. Kadangi tai buvo lemiamas spartaus ekonomikos augimo veiksnys, labai staigi ir radikali bankų reakcija į pasaulio finansų krizę sudavė labai skaudų smūgį visoms trims valstybėms. Kredito staigus mažėjimas  per trumpą laikotarpį virto milžinišku finansinių resursų atitraukimu iš Baltijos valstybių. Akivaizdu, kad jokia ekonomika, ir pati sveikiausia, neatlaikytų tokio finansinio šoko. Latvija patyrė pokytį nuo finansinės injekcijos, siekusio 30% BVP iki 10% BVP finansinių resursų atitraukimo iš šalies.  Tik Lietuvos finansinis šokas buvo truputį mažesnis, bet savo poveikiu ekonomikai niekuo nenusileidžiantis. Ją dalinai gelbėjo istoriškai susiformavęs ekonomikos raidos atsilikimas dėl vėlesnio savo valiutos įvedimo, kuris neleido kreditui pasiekti 30% BVP aukštumų.

Klausimas kiek užsienio bankų elgesys Baltijos valstybių atžvilgiu yra pagrįstas lieka atviras. Akivaizdu, kad atsisakę tokios taktikos, jie nebūtų įvarę šių šalių į tokią gilią krizę, kurią vadinti kitaip kaip finansų krize tikrai nėra jokio pagrindo. Taip pat ir pačių bankų nuostoliai, susiję su klientų nemokumu, galėjo būti žymiai mažesni.  Nėra jokios abejonės, kad Baltijos šalių nuostoliai dėl kreditų krizės yra nepalyginimai didesni, nei juos patyrė kreditus teikę bankai. Kadangi finansų krizė yra globalus reiškinys, išvengti nuostolių tikriausiai nebuvo galima, tačiau Baltijos valstybių nuostoliai galėjo būti mažesni, jei skandinavų bankai būtų veikę panašiai kaip namuose.  Šiandien išgyvenimo galimybės jau atrodo realios, bet pamoką Baltijos valstybės turi gerai išmokti. Pasaulio finansinė tvarka dar niekuo nepasikeitė ir nauji finansiniai smūgiai gali pasikartoti.  Ši problema turi būti iškelta į Nacionalinio saugumo lygmenį. Šis straipsnis negali aprėpti visų būtinų priemonių, tačiau valstybė negali likti nuošalyje, kai komercinis spekuliacinis veikimas gręsia nacionaliniams interesams ir saugumui. Taip pat nenorime pasakyti, kad visa atsakomybė turi būti perkelta bankams. Valstybė taip pat savo mokestinėmis ir kitomis teisinėmis priemonėmis gali nukreipti kreditų naudojimą grąžą duodančioms investicijoms, o ne kasdieniam vartojimui. Akivaizdu, kad pensijų sistema ir kitos socialinės garantijos negali būti grindžiamos kreditiniais resursais ar jų sukurtu laikinu apyvartumu.

Verta žvilgtelėti ir į kaimynės Lenkijos ekonomikos raidą nagrinėjamu laikotarpiu, nes, formaliai žiūrint, ten nebuvo fiksuojamas neigiamas BVP pokytis.  Tačiau makroekonominiai rodikliai yra labai glaudžiai susiję su monetarine politika, paprasčiau sakant, su pinigais, kurie yra mato vienetas. Mūsų nuomone, skirtingų šalių BVP pokyčių lyginimas, kai skaičiuojama skirtingomis valiutomis su ženkliais kursų svyravimais gali būti klaidinantis. Tiksliųjų mokslų atstovams atrodytų, kad matavimo vienetus reikia suvienodinti, norint lyginti. Yra nesunku suprasti, kad nacionalinės valiutos svyravimais (laisvo plaukiojimo atveju) galima sušvelninti BVP svyravimus, bet ar toks skaičių sutramdymas atspindi realius makroekonominius pokyčius, yra rimtas klausimas. Nesileisdami į papildomas šios problemos interpretacijas pateikiame Lenkijos vidaus kredito ir BVP pokyčių kreives 4 pav. Čia juodai yra pavaizduota Lenkijos BVP pokyčių kreivė, kai BVP yra perskaičiuotas Eurais pagal atitinkamo ketvirčio vidutinį zloto kursą.

4. pav. Lenkijos komercinių bankų suteikto vidaus kredito, procentais nuo ketvirčio BVP, palyginimas su santykiniu BVP prieaugiu per metus.

Lenkijos situacija nuo Baltijos valstybių skiriasi bent keletu aspektų. Nors vidaus kredito koreliacija su BVP augimu akivaizdi ir čia, pilno kreivių sutapimo čia jau nematome. Bendras kredito lygis ir jo įtaka ekonomikai čia yra ženkliai mažesnis. Jei Baltijos valstybių, ypatingai Lietuvos ir Latvijos atveju, kredito pokyčiai aplenkia BVP, tai Lenkijos atveju, galima sakyti, yra atvirkščiai. Atrodo, kad kreditoriai labiau reaguoja į BVP nei ūkis į kreditorių veiksmus. BVP pokyčius zloto kurso svyravimai aiškiai slopina: tai sąlygoja, kad Lenkijoje net krizės sąlygomis BVP pokyčiai yra teigiami. Mūsų nuomone, tai apgaulingas reiškinys. Norint lyginti su kitomis valstybėmis, reikia naudoti tuos pačius mato vienetus. BVP pokyčių, suskaičiuotų Eurais,  kreivė (juoda linija) įgauna analogišką svyravimų mąstą kaip ir Baltijos valstybėse. Dar daugiau, Lenkijoje stebimas ryškus krizinis laikotarpis ir apie 2003 metus. Atsakas į Pasaulio finansų krizę niekuo nenusileidžia Baltijos valstybėms. Todėl patikimai spręsti apie tai, kuris valiutų mechanizmas yra geresnis krizei įveikti bus galima  tik pilnai įveikus krizinį laikotarpį.

Pilnesniam vaizdui apie krizės poveikį šalių ekonomikoms susidaryti reikia žymiai platesnės studijos. Kad bankų analitikai neskuba aiškinti visuomenei apie jų atstovaujamų bankų vaidmenį šalių ekonomikų raidai, galima suprasti, tačiau būtina ir kitiems specialistams vertinti ekonomikos pokyčius ir siūlyti receptus kaip valstybėms finansinių spekuliacijų vaidmenį mažinti.