Praėjo dvi savaitės nuo pirmojo Visuomeninio diskusijų forumo „Tauta, piliečiai, valstybė“ susitikimo. Mokslų Akademijos Didžioji salė buvo pilna žmonių. To seniai nebuvo. Ar tai rodo, kad Lietuvos žmonės nori vėl prabusti ir keltis, būti savo valstybės šeimininkais?

Pirmojo Visuomeninio diskusijų forumo susitikimo tema buvo: „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai“. Mokslų Akademijoje susirinkę mokslinės ir kūrybinės visuomenės, visuomeninių ir jaunimo organizacijų atstovai tvirtino, kad daugiau nebegali tylėti dėl padėties Lietuvoje, kai valstybė atsiribojo nuo žmogaus ir ją valdo ne tauta, piliečiai, o partijos. Įžanginį žodį taręs poetas Justinas Marcinkevičius teigė, kad valdo ir dideli pinigai. Viską sugriovė bei sutrypė nekontroliuojama privatizacija, o teisingumas iki šiol vis dar blaškosi kaip benamis šunėkas.

Rašytojas ir kultūrologas Vytautas Rubavičius pareiškė, kad šalį valdančios partijos tėra priedas valstybėje, kur tauta ir piliečiai pagal demokratijos principus turi būti savo valstybės šeimininkai. Kalbėjo du Nepriklausomybės Akto signatarai: Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas. B. Genzelis pareiškė įsitikinimą, kad būtina aptarti, kokį vaidmenį partijos turi vaidinti demokratinėje, teisinėje valstybėje, o R. Ozolas, vienas iš mūsų, Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, pareiškė, kad Konstitucija veikia pas mus tik trečdaliu.

Todėl Lietuvoje turi gimti stiprus visuomenės balsas, kaip tautos ir piliečių atstovaujama demokratija, kurį visuomenė laikytų moraliniu autoritetu valstybėje, kol paramą turi tik viena valdžios institucija. Tai įžiebtų viltį ir dėl teigiamų permainų šalyje, paskatintų drauge kurti savo valstybės ateitį.

Tam, kad taip atsitiktų, turi pasikeisti ne tik partijos ir valdžia, bet ir pati visuomenė. Ji turi tapti aktyvesnė. Rasti būdų ir formų, kaip pasisakyti už tegiamas permainas valstybėje. O svarbiausia turėti noro ir valios tai daryti. Kad padėtų įstatyti gyvenimą Lietuvoje į tikrai teisinės demokratijos vėžes. Parodyti tautos ir piliečių valią. Ir duoti suprasti, kad valdžia taip pat klysta.

Paklydimo valstybėje būtų daug mažiau ir daugiau piliečių tikėjimo savo valstybe, jeigu Lietuvoje būtų labiau paisoma žmonių nuomonės. Ir visi demokratinės, teisinės valstybės instrumentai, kurių pagalba tauta ir piliečiai gali reikšti savo nuomonę veiktų taip, kad valdžia turėtų maksimalią galimybę išgirsti nuomonę tų, kurie yra už valdžios rūmų sienų Lietuvoje.

Lietuvoje tik politiniame lygmenyje, daugiausia per rinkimus į valdžios institucijas, yra įstatymais įgyvendinta piliečių ir tautos atstovaujamoji demokratija. Gerai ar blogai ji veikia, kitas klausimas. Bet, skirtingai nei daugelyje kitų Europos šalių, ši demokratija visai neveikia visuomenės lygiu. Todėl ją reikia sukurti.

Atitinkamą įstatymą dabar jau gal ir būtų galima valdžią paskatinti priimti, tačiau bėda ta, kad per 20 metų mūsų Nepriklausomybės iš viešojo Lietuvos gyvenimo beveik išnyko tie, kas Sąjūdžio metu buvo tikri visuomenės moraliniai autoritetai: mokslinė–kūrybinė inteligentija, visuomeninių organizacijų, studentų atstovai. Mūsų visuomenė vėl turi išsiaiškinti ir iškelti potencialius lyderius. Prieš dvi savaites nemaža dalis jų ir susirinko į forumą Mokslų Akademijos salėje.

Mūsų tautinio atgimimo ištakos buvo visuomenės klubai, kur diskutuota, kaip saugoti gamtą ir paminklus, išlaikyti, sustiprinti tautos šaknis, suvokti savo tautinį savitumą, kultūrą ir istoriją, kaip geriau kurti savo ekonomiką. Bet 20-ais atkurtos Nepriklausomybės metais visuomenės klubų, kur reiškiama nuomonė įvairiais klausimais, praktiškai nebeliko. Nebėra ir visų tų institucijų, kurios žadino tada mūsų visuomenę, kvietė telktis ir diskutuoti svarbiausiais gyvenimo klausimais. Turime paradoksalią situaciją: nepriklausomos Lietuvos metais valdžia sunaikino visuomeninio gyvenimo užuomazgas, kurios buvo sukurtos dar prie sovietinės valdžios.

Sąjūdžio nuotaikas visoje Lietuvoje skatino trys svarbiausios institucijos: Kūrybinės sąjungos, Mokslų Akademija ir Lietuvos kultūros fondas. Veikė programos, kurių dėka rašytojai, poetai, kiti kultūros pasaulio šviesuliai važiavo po Lietuvą ir budino žmonių tautinį sąmoningumą. Profesoriaus Česlovo Kudabos vadovaujamas Lietuvos kultūros fondas kvietė domėtis savo šaknimis, mylėti gimtąjį kraštą. Mokslininkai taip pat ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje ragino žmones saugoti savo aplinką, kultūrą, istoriją.

Sostinėje Menininkų rūmuose vyko diskusijos svarbiausiais tautai gyvenimo klausimais, išskyrus nepriklausomybę, bet po šių diskusijų kiekvienas galėjo susimąstyti, ar įmanoma tai pasiekti be tautos laisvės. Diskusijos sutraukdavo plačius šviesuomenės sluoksnius: kūrybinę, mokslinę inteligentiją, jaunimą. Vyko įsimintini vakarai, paminint išėjusių į Anapilį mūsų tautos asmenybių metines, kalbėta, kuo jų kūryba yra svarbi.

Rašytojų sąjunga rengė daug žmonių pritraukusių kūrybos vakarų, o ten vyko ir diskusijos apie plunksnos meistrų atsakomybę už tautos likimą. Dailininkų sąjunga priglaudė pas save klubą „Istorija ir kultūra“, kurio nariai buvo ne vienas Sąjūdžio pirmeivis, o Sąjūdžiui gimus jau kita kūrybinė organizacija - Teatro sąjunga - suteikė šiam judėjimui dalį savo patalpų.

Nuo kūrybinių sąjungų neatsiliko ir Mokslų Akademijos institutai. Galų gale buvo surasti sąlyčio taškai tarp mokslo ir kūrybinės inteligentijos, susitelkus dėl Baltijos jūros likimo. Skirtingų profesijų inteligentai pajuto vienas kito petį, nesijautė išsklaidyti ir į pašalius numesti individai, nustumti į depresiją, asmeninius išgyvenimus, pataikavimą valdžiai. Tokiais jie pasijuto vėliau.

Žingsnis po žingsnio Nepriklausomybės išvakarėse tautinės, visuomeninės minties židiniu buvusios kūrybinės sąjungos vėliau virto profsąjungomis, ginančiomis tik savo teises ir nesugebančios pakelti žvilgsnio į svarbiausių tautai bei valstybei klausimų sprendimą. Iš šių organizacijų atimta didžioji dalis valdyto turto, o tuo pačiu ir laisvės, todėl jos priverstos lankstytis bet kuriai valdžiai, kuri tuo metu yra Lietuvoje. Kad tik išgyventų.

Buvo nutraukta Lietuvos kultūros fondo veikla, o nusprendus pekelti Prezidentūrą į Daukanto aikštę, iš ten išmesti Menininkų rūmai užduso Rotušės glėbyje. Užsimota ir prieš Mokslų Akademiją. Jos finansavimas sumažintas per pusę, o prieš tai atimti mokslo institutai, kurie, gavę laisvę, nesukūrė tarpusavio bendravimo tradicijų, o dar be to prarado ryšį ir su kultūros žmonėmis.

Mokslininkai ir menininkai buvo pakabinti ant valdžios malonės per įvairių projektų finansavimą, kuriuos palaimina valdžios institucijos. Dalis kultūros pasaulio žmonių susiliejo su meno vertelgomis ir su kai kurių politikų pagalba sugebėjo iššvaistyti kultūrai skirtus pinigus. Dalis mokslo žmonių dabar susiduria su iššūkiu skaidriai panaudoti milijonus, kurie juos pasiekė iš Briuselio. Rinkos ekonomika kultūros ir mokslo srityje, privačios iniciatyvos skatinimas turi ne tik pliusų, bet ir minusų, todėl aptilo idealistų balsas, kurie tiki, jog inteligentas turi tarnauti tautai ir piliečiams.

Mokslinės, kūrybinės inteligentijos atstovai neteko vietos, kur galėtų pajusti vienybę, išsakyti rūpestį dėl tautos ir valstybės ateities. Tokia vieta gali tapti forumas Mokslų Akademijoje. Ar šia galimybe bus pasinaudota, priklausys nuo visų, kurie ateis į šiuos susitikimus Mokslų Akademijoje.

Per tuos dvidešimt metų mokslo ar kūrybos inteligentija bandė telktis į įvairias grupes, kad prabiltų apie skaudžiausias savo ir valstybės problemas. Iš pradžių susikūrė Piliečių Chartija, o po to ir Piliečių Santalka. Buvo atgaivintas dar Sąjūdžio metais veikęs Kultūros Kongresas. Dalis inteligentų susijungė ties idėja pastatyti Tautos namus, apie kuriuos svajojo tautos šviesuoliai Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Atiduoti save valstybės ir tautos reikalams iki šiol atrodo pasirengęs ne vienas Sąjūdžio inteligentas.

Bet daugiau fragmentacijos nei anksčiau sutiksi ir inteligentų pozicijoje. Tai gana natūralu. Nelengva surasti ir bendrus sąlyčio taškus, kai vieni renkasi pilietinės visuomenės kelią, kartais balansuojantį ties kosmopolitizmo riba, kiti krikščioniškų ar ikikrikščioniškų vertybių puoselėjimą, treti – tautišką idėją, kartais net priartėjančią prie Europos Sąjungos narystės neigimo. Bet viešos diskusijos tarp šių inteligentų grupių iki šiol vyko tik internete, o ne salėse, todėl nėra išryškinti skirtumai, o svarbiausia ir tai, kas gali jungti, sprendžiant svarbiausius tautos, piliečių ir valstybės gyvenimo klausimus.

Diskusijų forumas Mokslų Akademijoje siūlo inteligentams, jaunimui, studentams susirinkti kartu bei išsiaiškinti šais pozicijas. Nepartiniams ir partiniams, priklausantiems įvairiems judėjimams ir stovintiems atokiau nuo šios ar partinės veiklos. O radus visiems priimtiną formą galbūt ir pasiūlyti, kokia galėtų būti piliečių ir tautos atstovaujamoji demokratija visuomeniniu lygiu, kas keistina valstybės politiniame gyvenime.

Visa tai aptarus, jei būtų toks poreikis, būtų galima išsirinkti ir asmenis, kurie tuos interesus atstovautų. Nebūtinai tai buvo daryti pirmajame Forumo susitikime, nors, matyt, buvo ir tokių, kurie to tikėjosi. Modelių yra įvairių, bet tai kita tema.

Gruodis ne geriausias metas kokiai nors veiklai. Tai apmąstymų laikas apie tai, kas buvo padaryta per praėjusius metus ir kas gali būti atlikta kitais metais. Todėl kitą forumo renginį vis dėlto nutarta surengti sausio mėnesį. Po Naujųjų Metų. O per šį mėnesį pabandykime kiekvienas sau atsakyti į klausimą: ar esu pasirengęs dalį savo laiko skirti visuomenės reikalams, kad ir Lietuvoje mokslo bei kūrybinės inteligentijos, visuomeninių ir jaunimo organizacijų atstovų balsas būtų vis labiau girdimas ir mes vis dėlto vėl po dvidešimties metų vis labiau pasijustume savo valstybės šeimininkais.

P.S. Norintiems savo akimis išgirsti ir išvysti, kas tą lapkričio 23 d. kalbėta Mokslų Akademijos salėje, kai į pirmą renginį susirinko Visuomeninis Disjusijų Forumas ,, Tauta, piliečiai, valstybė‘‘ gali tai padaryti, čia.