Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) remiamos Tarptautinės mokinių vertinimo programos tyrimas (OECD PISA 2009) sukėlė nemažai diskusijų, bet dar daugiau paliko neatsakytų klausimų apie pagrindinio ugdymo būklę Lietuvoje. Tuo metu, kai visose šalyse intensyviai analizuojami šio tyrimo rezultatai ne tik pasaulio, bet ir nacionalinio lygmens kontekste (lyginama ir vertinama situacija šalies regionuose), Lietuvoje apsiribojama tik bendros statistikos paskelbimu, na dar eina kalbos, kad viena kita galva švietimo ministerijoje nusiridens. O kas toliau?

Yra toks, mūsų šalyje mažai žinomas, bet labai reikalingas „darbas“ šunims – aklųjų vedlys. Panašu, kad į šį darbą pretenduoja ir dabartinis švietimo ministras, neatskleidžiantis, kokiu keliu mes einame, kad pasiektume pažangą pagrindiniame ugdyme. Kita vertus, ar mes tikrai esame akli, ar mus tokiais nori paversti švietimo ministro politika? Pagaliau, ar pasitikime tokiu vedliu?

Ką slepia OECD PISA 2009 rezultatai? Ar gali būti, kad iš dalies paskelbti duomenys apie vidutinę Lietuvos jaunimo pažangą svarbiausiose srityse slepia rimtus švietimo sistemos ir joje vykdomų nesibaigiančių reformų bei eksperimentų trūkumus? Internete galima „sužvejoti“ kai kurią informaciją apie OESD PISA tyrimus. Štai, apibendrinant konkurso rezultatus, Alytaus Dainavos vidurinės mokyklos mokytojai džiaugiasi, jog jų mokiniai, atlikdami “OECD PISA 2009“ konkurso gamtos mokslų, skaitymo ir matematikos užduotis, pasiekė geresnių rezultatų nei bendras šalies vidurkis. Puiku. Tačiau, kas yra tie „žemiausio lygio“ mokiniai? Ar tam tikroms grupėms ar regionams, atrodo, gresia didesnis pavojus? Tai yra svarbūs klausimai, nes, be kitų dalykų, žinių ir įgūdžių įgijimas privalomojo ugdymo metu daro įtaką prieigai prie povidurinio švietimo, galiausiai lemia asmens sėkmę darbo rinkoje ir įtakoja nuolat, visą gyvenimą trunkančio mokymosi veiksmingumą.

Šie tyrimai atskleidė, jog tik maža dalis mūsų mokyklose išsilavinimą gaunančių vaikų yra pasirengusi konkuruoti su dauguma pasaulio šalių moksleivių. Be to, rezultatai, palyginus su 2006 metais blogėja, nors pinigai sistemai tobulinti skiriami nemaži. Tai ar neturime teisės žinoti, kas lemia atskirų regionų ar grupių atsilikimą? Gal jų socialinė ir ekonominė situacija? Kiek svarbus ryšys tarp mokinių socialinės kilmės ir jų pasiekimų? 2006 m. būtent žemas socialinis statusas buvo pagrindine Lietuvos paauglių, dalyvavusių OECD PISA tyrime, atsilikimo priežastimi.

Po paskelbtų OECD PISA 2009 rezultatų pasipylė kaltinimai ir mokytojams. Todėl ir jie privalo žinoti, kiek kokybę įtakoja pedagogų kompetencija ir jų statusas? Gal aukštų rezultatų pasiekusių mokyklų mokytojai turi geresnes darbo sąlygas, aukštesnę kvalifikaciją, naudoja pažangesnius metodus, gauna didesnius atlyginimus? Gal geresnius paauglių pasiekimus lemia vadovų kompetencija ir jų požiūris į ugdymo proceso organizavimą? Kokio dydžio yra labiau pažengusių ir atsiliekančių mokinių klasės, kokia ugdymo įstaigų materialinė bazė ir t.t. Pagaliau, kas įvertins, kokią įtaką OECD PISA rezultatams turėjo vidurinių mokyklų išardymas ir mokyklų „ketvirčiavimas“?

Gal problemos prasideda daug anksčiau? Mes ne tik pagal OECD PISA tyrimus atsiliekame, bet ir esame šalių sąrašo gale pagal keturmečių, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, dalį (Lietuvoje – 65 proc., ES vidurkis – 90,1 proc.). Mūsų pradinio ugdymo idiografinis vertinimas taip pat kelia daug klausimų. Gal reikia pagaliau jo atsisakyti, ką jau seniai siūlo mokytojai?

Švietimo finansavimas – dar vienas svarbus aspektas. Gal jis nepakankamas, o gal neefektyviai naudojamas? Švietimas yra vienas iš svarbiausių ekonomikos augimo variklių. Švietimo nauda prisideda prie ekonominių tikslų, tokių kaip augimas ir produktyvumas, taip pat padeda pasiekti socialinius tikslus, pavyzdžiui, sveikatos ir socialinės sanglaudos. Labai konkurencingoje, globalizuotoje pasaulio ekonomikoje viešosios išlaidos švietimui yra svarbesnės nei bet kada. Gal prioritetu Lietuvoje daug metų skelbiamas švietimas turi pagaliau tokiu tapti ir sulaukti didesnių investicijų? Kita vertus, Europos sąjungos parama švietimui yra milžiniška, bet kaip panaudojami ES SF pinigai? Mūsų profesinė sąjunga bergždžiai beldžiasi į šias duris – švietimo ministras, pažeidžiant Europos parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1081/2006, atsisakė įtraukti mūsų atstovus į visus ESF paramos švietimo sektoriuje administravimo etapus, rengiant, įgyvendinant, stebint ir vertinant ESF projektus, o visai neseniai STT pareigūnai išnagrinėjo Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos planavimo ir koordinavimo teisinį reglamentavimą ir konstatavo, kad ŠMM nustatytos procedūros yra ydingos, jos sudaro prielaidas korupcijai. Kas gali paneigti, jog korupcija, tvirtai įsišaknijusi švietimo sistemoje, griauna ją iš vidaus?

Ar iš tikrųjų OECD PISA rezultatai buvo netikėti? Švietimo ministrui aiškius pavojaus signalus siuntė LR Valstybės kontrolė, savo 2008 m. audito ataskaitoje pareikšdama, jog „Valstybinės švietimo strategijos rezultatų įgyvendinimo rodikliuose pasigendama daugiau ugdymo ir studijų kokybinių vertinimo rodiklių.“ Dalis vertinimo rodiklių nebuvo tikslinami, nors jie neatspindi šios dienos situacijos švietimo sistemoje. Kaip vyksta dialogas su socialiniais partneriais, su savivaldybėm? Ar švietimo ministras atkreipė dėmesį į tai, kad jau prieš dvejus metus Valstybės kontrolė konstatavo, jog dalis savivaldybių, vykdydamos reformas, „neatsižvelgia į demografinius rodiklius, socialinę būklę, ugdymo poreikių tenkinimą, mokinių srautų pasiskirstymą ir nekoreguoja Bendrojo plano mokyklų reorganizavimo, vidaus struktūros pertvarkos ir pertvarkymo programų?“ Kitaip tariant, jau seniai prasidėjo chaosas, kurio ministras nesugeba suvaldyti. Tai rodo rezultatai, kuriuos šiandien nemaloniai pateikė mums tarptautiniai tyrimai.

OECD PISA gali ne tik padėti nustatyti mūsų švietimo sistemos problemas, ji gali mums pateikti nuorodas, kaip jas spręsti. Pamoka yra ta, kad kiti, nei dabar nustatyti, rodikliai taip pat gali būti reikalingi. Juos rekomendavo ir Valstybės kontrolė savo ataskaitoje jau 2008 metais. Pavyzdžiui, pažangą galima pagerinti padidinus skaidrumą ir paskatinus mokinius praleisti daugiau laiko pamokose ir kitoje veikloje, kurioje skatinamas mokymas. Šiuo metu Lietuvoje per daug sumenkinta neformalaus ugdymo reikšmė. Kita svarbi išvada, kuri išplaukia iš tarptautinio įvertinimo, tokio kaip OECD PISA, yra tai, kad reikia rasti kompromisą tarp švietimo kokybės ir teisingumo: tose šalyse, kuriose geriausi pasiekimai, mokymas yra skatinamas visose socialinių bei ekonominių gyventojų grupėse. Tuo tarpu, remiantis jau minėta valstybės audito ataskaita, dalyje Lietuvos savivaldybių mokyklų socialinės ir edukacinės problemos sprendžiamos nepakankamai arba visai nesprendžiamos.

Atvirai kalbant, stebina ministro veiksmai reaguojant į nemalonius OECD PISA rezultatus – nuimti vieną ar kitą jam nepatogų ŠMM valdininką. O ką veikia 2006 m. įsteigta Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra? Kurios tikslai yra vykdyti bendrąjį lavinimą teikiančių mokyklų veiklos kokybės vertinimą ir teikti metodinę pagalbą ir rekomendacijas mokykloms bei jų steigėjams dėl mokyklos veiklos kokybės gerinimo. Būtent ši agentūra, kuri po ŠMM sparneliu tiesiog maudosi ES SF piniguose, vadovauja šalies mokyklų veiklos kokybės vidaus įsivertinimui bei organizuoja ir koordinuoja mokyklų veiklos kokybės išorės vertinimą. Ji privalo teikti duomenis švietimo stebėsenai, vykdyti mokyklų veiklos kokybės išorės vertintojų atranką, mokymus ir atestavimą. Ką ji veikia, jei iki jos įkūrimo 2006 m. OECD PISA rezultatai Lietuvoje buvo geresni, nei 2009 m.?

Neabejoju, jog ministras turi nedelsiant pateikti atsakymus į visus šiuos klausimus, nes švietimo bendruomenė ir visi Lietuvos piliečiai turi teisę ir privalo žinoti tiesą apie situaciją švietimo sistemoje, kuri išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų ir dosniai remiama europinių fondų. Quo vadis, ministre? Beje, Švietimo įstatymas įpareigoja švietimo ir mokslo ministeriją kasmet skelbti pranešimą apie švietimo sistemos būklę šalyje ir regionuose.