Mokslo reikalais šalyje labiau besidomintieji prisimena 2009 m. gruodžio 19 d. Lietuvos mokslo akademijos rūmuose vykusią įdomią diskusiją mokslo studijų klausimais, faktiškai apie šalyje vykdomą mokslo ir studijų sistemos reformą ir jos padarinius. Tai buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos veiklos 20-mečiui skirta konferencija, parodžiusi, kad aptariamose srityse aštrių problemų tik daugėja. Baigiantis 2010-iesiems buvo nutarta pradėtą diskusiją pratęsti, pajudinant naują susikaupusių problemų sluoksnį. Gruodžio 11-ąją Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje vyks Lietuvos mokslininkų sąjungos organizuojama konferencija „Mokslinių publikacijų vertinimas, mokslinės informacijos sklaida ir žurnalų cituojamumo indeksas: istorija, tendencijos ir perspektyvos“.

 

 

Konferencijoje akademinės bendrijos nariai, mokslinės komunikacijos specialistai, mokslo politiką šalyje formuojančių ir vykdančių institucijų atstovai kviečiami aptarti šias aktualijas:

1) Kokia yra šiuolaikinė mokslo darbų publikavimo sistema ir kokie jos tikslai?

2) Ar pakankamas mokslo publikacijų prieinamumas?

3) Ar turime priemonių mokslo darbų publikacijų nuosavybės teisėms suvaldyti ar paveikti?

4) Kas lemia mokslo darbų kokybę ir kaip juos vertinti?

5) Ar pakankamai gerai veikia dabartinė mokslo darbų recenzavimo sistema?

6) Ar galima mokslo politikos svertais paveikti mokslo darbų kokybę?

Nevienareikšmiai klausimai, į kuriuos tikriausiai neįmanoma rasti vieno atsakymo. Iš konferencijos dalyvių tikimasi išgirsti minčių, kurios ne tik padėtų nustatyti mokslo ir studijų sistemos vieno ar kito „pasiligojimo“ diagnozę, bet ir konkrečių pasiūlymų, kaip šią sistemą tobulinti, pritaikant naudingą kitų šalių ir savo patirtį.

Prieš konferenciją „Mokslo Lietuvos“ atstovas šiuos ir kitus klausimus aptarė su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku habil. dr. Rimu NORVAIŠA, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto Atsitiktinių procesų skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju.

 

Mokslininkas leidyklų vergovėje

 

Mokslo Lietuva. Kokių tikslų siekėte sudarinėdami būsimos konferencijos programą ir pasirinkdami pranešėjus?

R. Norvaiša. Norėjome, kad šio mokslininkų susibūrimo metu pranešėjai ne šiaip supažindintų klausytojus su savo asmenine nuomone aptariamais klausimais, bet ir pateiktų žinių apie situaciją kitose šalyse. Aptardami mokslinių publikacijų vertinimą ir sklaidą pasaulyje norėtume, kad būtų apibūdinta šios problematikos istorija, dabartinės tendencijos ir perspektyvos. Todėl suformulavau klausimus, į kuriuos ir norėtume gauti atsakymus. Būsimuosius kalbėtojus rinkome pagal tai, kiek jie sutiko atsakyti į minimus klausimus, tikriausiai iškels ir naujų. Būtina išsiaiškinti, o tada jau galima diskutuoti ir gilintis į šių dalykų esmę. Tik taip galima esamą sistemą tobulinti. Dabar daug ką suvokiame skirtingai, nelabai norėdami įsiklausyti į oponuojančią poziciją ar nuomonę, tad diskusijos ne visada būna vaisingos. Sieksime, kad šiais klausimais pasisakytų ne tik pranešėjai, bet ir visi norintys diskutuoti.

ML. Į suformuluotus klausimus vienareikšmių atsakymų bus sunku tikėtis.

R. Norvaiša. Išties gali atrodyti, kad tai labai skirtingi klausimai. Jau girdėjau atsiliepimų, kad diskusijos gali gerokai išsiplėsti, vargu ar vienoje konferencijoje įmanoma tikėtis vienareikšmiškų atsakymų. Tačiau, geriau įsigilinę pamatytume, kad visi tie klausimai tarpusavyje susiję.

Štai kad ir mokslinių žurnalų citavimo rodiklio (Impact Factor) problema. Žurnalai taip pat vertinami pagal jo spausdinamų straipsnių citavimo rodiklio santykį su vidutiniu tos krypties ar šakos žurnalų straipsnių citavimo rodikliu (Aggregated Impact Factor). Kai kas linkęs tais citavimo rodikliais pasikliauti kaip objektyviu straipsnio vertinimo kriterijumi, kiti kritikuoja. Tie citavimo rodikliai yra naudingi mokslo žurnalų leidykloms. Aukštesnis žurnalo citavimo rodiklis reiškia didesnę jo paklausą. Savo ruožtu, komercinėms leidykloms tai yra didesnio pelno šaltinis.

ML. Kaip Jums atrodo, kas labiausiai rūpi leidykloms – spausdinamo straipsnio mokslinė vertė ar nauda, kurios galima tikėtis iš tų publikacijų? Tik nesakykite, kad tai tarpusavyje visiškai nesusiję dalykai.

R. Norvaiša. Leidyklos neabejotinai gauna didžiulį pelną, o išaukštinant citavimo rodiklius pradedamos diktuoti mokslo „mados“, o leidėjai tampa mokslinės produkcijos monopolininkais. Iš akademinių žurnalų leidybos pasaulyje gaunami milžiniški pelnai, toje srityje nebegalioja jokie rinkos dėsniai: kiek leidėjas kainą pakelia, tiek jiems mokama – kainos elastingumo nelieka, nutrūksta pasiūlos ir paklausos grandinė. Mat bibliotekoms visvien reikia tuos leidžiamus žurnalus turėti, kiek bekainuotų, nes jas spaudžia mokslininkai. Bibliotekos atsiduria tarp kūjo ir priekalo. Tada bibliotekos daro spaudimą valstybei, kad mokslininkams tie žurnalai žūtbūt reikalingi. Leidėjams tokia padėtis pati geidžiamiausia, jie to ir siekia.

 

Tamsioji mokslinės leidybos pusė

ML. Vienas iš Vakarų pasaulio iškrypimų, kai verslu virtusi mokslo žurnalų leidyba nežino, kas tai yra soties jausmas. Panašiai yra medicinoje, teisėje, kai pacientas ar klientas tampa visiškai priklausomas nuo šios srities paslaugų „teikėjų“.

R. Norvaiša. Mokslininkas taip pat tampa priklausomas – nuo leidybos verslo. Todėl svarbu išsiaiškinti, kokios galimos alternatyvos, kas mokslinėje publikacijoje svarbiausia? Taip, recenzavimo sistema, tačiau tuojau kyla klausimas: ar aukštą citavimo rodiklį turintis žurnalas tikrai gali pasigirti išties aukštos kokybės recenzavimu?

ML. O ar kas nors tikrina tų prestižinių leidyklų kad ir recenzavimo reikalus? Ar kas nors gali kištis į privataus verslo vidaus reikalus, kad ir tų išgarsintų leidyklų „virtuvę“? Tikriausiai nėra poveikio mechanizmo, kaip būtų galima kad ir tais recenzentais, jų taikomais kriterijais pasidomėti. Nebent Jūs žinote?

R. Norvaiša. Aš nežinau ir abejoju, kad kas žinotų. Niekam tos leidyklos neatsiskaito, o mes tikime mitu, kad viskas tvarkoje, esą taip ir turi būti. Žinoma, jeigu nepatinka, tuose žurnaluose galima nepublikuoti savo straipsnio, bet publikuodamas gali tikėtis aukštesnio citavimo rodiklio.

Ir dar viena priklausomybės forma: norėdamas tuose leidiniuose publikuoti straipsnius, mokslininkas atiduoda joms nuosavybės teisę į savo mokslinės veiklos produktą. Mat leidinys ir jo publikacijos apsaugoti autorystės teisėmis.

ML. Išeitų, kad publikuodamas straipsnį leidinyje, pažymėtame ženkleliu ©, jo autorius jau praranda teisę į savo kūrinį? Norėdamas savo straipsnį įdėti kad ir į savo knygą, turės gauti leidinio redakcijos sutikimą? O leidykla gali tais išspausdintais straipsniais disponuoti, dėti į savo tinklapius ir pan.?

R. Norvaiša. Tie niuansai pasaulyje nuolat kinta ir būtų gerai, jeigu konferencijoje mums pavyktų autoriaus teises pasiaiškinti. Gal būtų galima reikalauti, kad mes ne visas savo publikacijos teises atiduotume leidyklai, bet tik dalį? Jeigu norime Lietuvoje tobulinti mokslo darbų vertinimo padėtį, tai turėtume imtis kompleksiško įvairių klausimų sprendimo, bet prieš tai tuos klausimus reiktų išsiaiškinti mums patiems mokslininkų bendrijoje. Ligi šiol Lietuvoje šie klausimai nelabai ir iškildavo, nes nėra tokių mokslo leidinių leidėjų, kurie iš to darytų verslą. Kas kita tokios pasaulyje garsios leidyklos kaip „Springer Science“, „Elsevier Science“ ir kai kurios kitos garsios mokslinės produkcijos leidyklos.

ML. Pažvelkime į šią problemą iš kitos pusės. Gal kaip tik mūsų mokslininkams iš to būtų tik nauda, jeigu jų publikacijos būtų dedamos į geriausių žurnalų tinklapius ir taip tie darbai būtų viešinami, plačiau žinomi?

R. Norvaiša. Tiesiogiai mūsų mokslininkų darbų rezultatų leidyklos gal ir nepanaudoja, bet akivaizdu, kad iš savo žurnaluose išspausdintų mokslinių straipsnių leidyklos gauna didžiulės naudos. Tie žurnalai labai brangūs, kainuoja šimtus dolerių, tad leidyklos klesti. Dėl nuolatinio žurnalų prenumeratos kainos didinimo biblio-
tekos nebeišgali tęsti prenumeratos, žurnalai tampa mažiau prieinami. Tarp kitko, „Lietuvos matematikos rinkinys“ praeitame dešimtmetyje buvo perduotas vienai komercinei leidyklai; dabar jis priklauso „Springer“ leidyklai. Abejoju, ar nuo to jo žinomumas pasaulyje padidėjo. Manau, priešingai. Pavyzdžiui, Masačiusetso technologijos institute (JAV) atsisakyta šio žurnalo prenumeratos po to, kai jo kaina padidėjo keletą kartų. Šiais metais „Lietuvos matematikos rinkinio“ prenumerata metams kainuoja 2913,00 EUR. Tuo tarpu prestižiškiausio pasaulyje matematikos žurnalo „Acta Mathematica“ tokia pati prenumerata kainuoja 330,00 EUR. Kokia logika galėtų paaiškinti tokius kainų skirtumus? Be to, autoriai už savo straipsnius negauna nieko. Autoriai faktiškai yra beteisiai ir savo intelektinės veiklos produktą yra priversti atiduoti veltui. Tai įprasta tvarka, su kuria visi susitaikę, tarsi kitaip ir negali būti.

ML. Tamsioji mokslinės leidybos pusė.

R. Norvaiša. Kol savo teisių autorius, šiuo atveju mokslininkas, nėra atidavęs leidyklai, visos teisės į jo mokslinio darbo rezultatą priklauso institucijai, kurioje mokslininkas dirba. Esu tikras, kad dauguma mokslininkų savo teisių net gerai nežino, todėl reikia šiuos klausimus formuluoti, kelti į viešumą ir mėginti gauti atsakymą. To mes ir imamės. Mokslininkams reikia pradėti domėtis savo teisėmis, nes kol kas, tikriausiai, labai mažai kas tomis teisėmis domėjosi. O leidyklos tuo naudojasi.

 

O recenzentai – kas?

 

R. Norvaiša. Taip pat bandysime aiškintis, kokia yra šiuolaikinė mokslo darbų publikavimo sistema ir kokie jos tikslai. Tai sistemai maždaug 350 metų, o prasidėjo nuo Londono karališkosios mokslo draugijos („The Royal Society of London”). Mokslininkų pasaulyje buvo nedaug, o tokios profesijos kaip mokslininkas išvis nebuvo. Pribrendus metui įtvirtinti teisę į išradimą, atrastos formulės prioritetą ar panašiai, susimąstyta, kaip apginti savo mokslinės veiklos teises. Iš pradžių tas prioritetas būdavo fiksuojamas privačiuose laiškuose – mokslininkas kolegai pranešdavo apie savo pasiektą rezultatą. To visai pakakdavo, kai vienoje ar kitoje mokslinės veiklos srityje dirbo vos vienas kitas tyrinėtojas. Tai štai 1665 metais Londono karališkosios mokslo draugijos sekretorius Henry Oldenburg įkūrė mokslinį žurnalą „Philosophical Transactions“ tam, kad publikacijos autoriui būtų galima užsitikrinti prioritetą tam tikruose tyrinėjimuose. Žinoma, tie žurnalai atliko ir kitas funkcijas, bet viena iš jų – pasiekus tam tikrų rezultatų, užtikrinti autorystės teisę.

Mūsų laikais, įvykus mokslinių žurnalų „sprogimui“, jų pirminės funkcijos sėkmingai pamirštos, nors išliko viena svarbi funkcija – mokslininkams svarbu spausdinti savo veiklos rezultatus ir taip pasauliui duoti išsamiausią informaciją apie savo darbus, pasiektus laimėjimus. Straipsnių recenzavimas atsirado daug vėliau, toli gražu ne kartu su pirmaisiais moksliniais žurnalais. Iš pradžių patys redaktoriai jautė atsakomybę už savo leidiniuose spausdinamą medžiagą, tad gilinosi į aprašomus tyrinėjimus, tikrino pateikiamus faktus. Tik 20 a. viduryje ta atsakomybė buvo perkelta kitiems mokslininkams – recenzentams.

Nuo to meto praėjo daug laiko ir šiandien recenzentų anonimiškumas jau sunkiau pateisinamas. Jau vien dėl didžiulės spausdinamų darbų apimties nėra jokių galimybių kruopščiai ir su išmanymu visus tuos straipsnius recenzuoti. Tai daug laiko ir jėgų atimantis darbas, už kurį mokslininkas juk nieko negauna. Mokslininkams atlyginimas mokamas ne už recenzijas, bet už tai, ką patys padaro ar parašo.

ML. Neretai reikia mokslininko vardo, o ne kruopštaus jo, kaip recenzento, darbo?

R. Norvaiša. Be vardo niekam ir nebus siūloma recenzuoti. Dažnai tai būna konkretaus žurnalo redaktoriaus reikalas – pasitelkti recenzentus. Visiškos sutemos, apie kurias juk nieko nežinome, nes niekas tų redaktorių netikrina, niekam jie neatsiskaito.

Manau, kad kolegos iškels ir naujų problemų, kuriomis laikas pradėti domėtis giliau. Kai išryškės požiūriai, alternatyvos, bus galima ir giliau panagrinėti. Situacijos nepakeisime, kol patys nepradėsime domėtis ir gilintis.

 

Mokslo publikacijų prieinamumas

 

ML. Ką manote apie mokslo publikacijų prieinamumą patiems mokslininkams?

R. Norvaiša. Manau, kad tai didelė problema. Tas prieinamumas ne tik kad nepakankamas, bet labai blogas. Naudodamasis „Google“ paieška internete galiu gauti labai mažai man reikalingos informacijos, bent jau iš tos tyrinėjimų srities, kurioje dirbu. Tos galimybės gerokai prasiplečia, jei esi pasiruošęs už informaciją mokėti.

ML. O sakoma, kad „Google“ galima rasti visą reikalingą informaciją ir dar daugiau. Be to, mūsų didžiosios bibliotekos perka duomenų bazes iš užsienio, tad gal tas informacijos prieinamumas gerėja?

R. Norvaiša. Kažkaip man sunku prisiversti eiti į Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo ar Vilniaus universiteto biblioteką, sėsti prie jų kompiuterio ir ieškoti reikalingos informacijos. Man tai per didelės laiko sąnaudos, o teisės naudotis bibliotekų turimomis duomenų bazėmis savo kompiuteryje man niekas neperduoda. Galbūt dabar padėtis pagerės, kai Matematikos ir informatikos institutas tapo VU dalimi ir galės naudotis universiteto duomenų bazėmis.

ML. Tai kam turi tarnauti tos duomenų bazės, už kurias mokamos didelės sumos – mokslininkui ar bibliotekai?

R. Norvaiša. Manau, nesvarbu, nes bibliotekos pasiruošusios padėti mokslininkams. Tačiau problema yra kitur. Tos duomenų bazės kol kas perkamos ne už Lietuvos, bet Europos Sąjungos fondų lėšas, tai tie pinigai mažiau tausojami ir nejuntamos žurnalų prenumeratos atsisakymo pasekmės.

ML. ES skiria lėšas, kad jos sugrįžtų atgal – ten, iš kur skiriama?

R. Norvaiša. Tai štai tokie žaidimai ir vyksta. Todėl kol kas duomenų bazių prenumeratos kaita mums lyg ir nėra itin aktuali, nes perkamos tarsi ne už mūsų pinigus. Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose šalyse jau keliamas triukšmas dėl pernelyg didelės duomenų bazių ir žurnalų prenumeratos kainos, nes per 30 metų ta kaina augo gerokai daugiau už infliacijos augimo dydį. Kiek žinau, kasmet žurnalų prenumeratos kaina didėja apie 7 proc.

Kai Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojos paklausiau, kiek laiko dar turėsime pinigų prenumeratai iš ES, tai išgirdau atsakymą: iki 2012-ųjų metų. Kas po to? Kol kas nežinoma ir stengiamasi apie tai negalvoti, nes pradėtų plaukai šiauštis. Dabar prenumeruojamų žurnalų kiekis mažėja, o duomenų bazių – didėja. Taigi, duomenų bazės atstoja mokslinius žurnalus, kurių negauname, bet kas bus po 2012-ųjų metų? Atsisakius žurnalų prenumeratos, lieka iki tol gauti žurnalai. Atsisakius duomenų bazių prenumeratos, nelieka nieko. Kiek tomis duomenų bazėmis naudojasi Lietuvos mokslininkai, man sunku pasakyti. Aš nesinaudoju, bet potencialių galimybių prie tų duomenų bazių prieiti kol kas turime.

ML. Kaip Jūs pats ieškote reikiamos informacijos?

R. Norvaiša. Kai prireikia, kreipiuosi į bibliotekų darbuotojas, kurios anksčiau ar vėliau man tą informaciją suranda ir pateikia. Tačiau leidyklos tam tikrame veiklos etape savo pinigus atsiima, ir tai yra mokesčių mokėtojų pinigai. Pats principas, kai kažkas naudojasi kitų darbu, nėra teisingas. Akademinės leidyklos produktas skirtas mokslininkams ir kuriamas iš mokslininkų veiklos rezultatų, straipsnius recenzuoja taip pat mokslininkai, kurie už šį darbą jokių honorarų negauna. Visas pelnas suplaukia leidykloms, kurios to darbo rezultatais pasinaudoja.

ML. Ar yra priemonių tokią kažkam naudingą tvarką pakeisti ar bent ją paveikti? Gal niekas ir nebando keisti?

R. Norvaiša. Kol kas tokių galimybių nematau.

 

Mokslininko darbo kokybė

 

ML. Dabar daug šnekama apie mūsų mokslininkų „nepakankamą“ darbo kokybę, esą todėl reikalinga reforma. Tad natūraliai kyla klausimas: kas lemia mokslinio darbo kokybę?

R. Norvaiša. Manau, kad lemia tik paties mokslininko požiūris į savo darbą. Taip pat gali būti vertinamas kiekvienos kitos profesijos atstovo darbas.

ML. O užsakovas ar neturi žodžio, kai vertinamas darbas, taip pat ir mokslinis?

R. Norvaiša. Užsakovas gali keisti vertinimo kriterijus, taisykles, reikalavimus, bet jis negali tiesiogiai paveikti mano paties nuostatų ar darbo rezultato. Jeigu turiu savo supratimą, nuostatas, jeigu išauklėtas taip, o ne kitaip, tai dėl kito asmens užgaidų, net ir labai to norėdamas, nepasikeisiu.

ML. Kaip formuojasi mokslininko pažiūros, nuostatos, pažiūris į savo darbą?

R. Norvaiša. Sudėtingas klausimas. Tai priklauso nuo aplinkos, kolegų ir daugybės kitų veiksnių. Jauną žmogų lengviau paveikti ir tai man kelia nerimą, nes jauno mokslininko formavimas labai priklauso nuo tų, kurie užsako muziką. Blogi mokslo politikos padariniai, vertinimo metodai kaip tik labiausiai gali pakenkti jauniems mokslininkams. Kodėl? Todėl, kad jie bandys prisitaikyti prie nuolat keičiamų reikalavimų ir gali prarasti orientacijas. Labai daug priklauso nuo to, kaip asmenybė formavosi, jos vidinė evoliucija.

ML. Iš mokslo istorijos žinome, kad didelę reikšmę į mokslą ateinantiems asmenims turėdavo autoritetai. Ką manote apie autoriteto svarbą? Ar egzistuojant mokslinei konkurencijai nėra prarandoma mokslo autoriteto svarba?

R. Norvaiša. Nematau kito būdo iš kartos į kartą perduoti mokslininko veiklos svarbiausių nuostatų – tik per autoritetą, žymių mokslininkų bendravimą su savo bendradarbiais ir mokiniais. Keičiasi to bendravimo formos ir būdai, gal profesoriai nebekviečia studentų į savo namus, kaip senuose universitetuose, bet skirtingų kartų mokslininkų bendravimo svarba nekelia abejonių.

 

Naujos sąvokos keičia smegenis

 

ML. Skaitant apie senuosius, taip pat XIX a. ar XX a. pirmos pusės universitetus, niekur iš profesorių ar studentų lūpų neišskrisdavo tokios sąvokos kaip „laisvoji rinka“, „mokslininkų konkurencija“, „projektinis finansavimas“ ir kitos sąvokos, be kurių jau sunku įsivaizduoti mūsų mokslininkų ir studentų gyvenimą. Buvo tas pats kapitalizmas, laisvos rinkos diktatas gyvenime, bet akademinėje veikloje naudota visai kita terminija. Neteko girdėti, kad iš Austrijos, Vokietijos ar Prancūzijos sugrįžę jauni lietuvių mokslininkai, ten apsigynę disertacijas, prieškario Lietuvoje būtų pradėję aukštinti laisvąją rinką ar konkurenciją. Buvo akademinė dvasia, o šiandien ji taip pat pasidavusi rinkos diktatui ir turgaus žargonui.

R. Norvaiša. Sąvoka „laisvoji rinka“ – ne mūsų išradimas, bet svarbu, kokiame kontekste naudojama. Ekonomikoje, versle natūraliai skambantis terminas naudotinas. Visa blogybė, kad ta sąvoka permetama į sritis, kur jai nepriklausytų būti. Kai kalbama apie rinką, tai mintyje turima konkurencija, pasiūla ir paklausa, o darbą vertina tie, kurie jį užsako. Klaidinga manyti, kad ekonomikai ir verslui būdingi santykiai vienodai tinka ir akademiniame gyvenime. Rinkos ekonomikai būtinas elementas yra prekė, o akademinėje veikloje, mokslo sistemoje prekės nėra, bent jau tokiu pavidalu, kaip gamyboje. Akademinėje veikloje pagamintoji „prekė“ turi kitą prasmę – tai viešoji gėrybė. Mokslininko kūrybos vaisiai turi priklausyti visiems – tai nėra vien tam tikrų asmenų nusavinta nuosavybė.

ML. Bet ką tik kalbėjome, kad tą viešąjį gėrį labai mikliai uzurpuoja kad ir leidyklos, nė nemanydamos su mokslo žmonėmis dalytis gaunamu pelnu. Įkliūname į prieštaravimų kilpas. Mokslininkui lieka byloti apie viešą gėrybę, bet dėl to niekas nesikeičia, o jis pats apsukamas aplink pirštą.

R. Norvaiša. Prabilome apie Laisvosios rinkos instituto siekius švietimo sistemoje ir mokslinėje veikloje įdiegti laisvosios rinkos principus, ko negali būti. Mūsų veikloje nėra privačios nuosavybės pasiūlos ir paklausos santykio. Todėl švietimo ir mokslo organizavimo veiklą būtina perduoti į pačių švietimo darbuotojų ir mokslininkų bendruomenės rankas. Tos sistemos organizavimo veikloje būtinai turi dalyvauti mokslininkai. Būtų didžiausia nesąmonė šias sritis perduoti į laisvosios rinkos ideologų rankas.

ML. Dabar tiek mokslo draugijos, tiek Lietuvos mokslininkų sąjunga beveik neturi įtakos mokslo organizavimo reikalams šalyje. Mokslo kūrimo strategiją kuria ir įgyvendina kitos institucijos ir kitos jėgos.

R. Norvaiša. Nenorėčiau vienpusiškai kaltinti kurią nors ministeriją ar kitas aukštas institucijas, kad jos iš mokslininkų bendrijos uzurpavo teises ir galias veikti šalyje vykstančius procesus. Man sunku pasakyti, kuriame veiklos etape, bet pati mokslininkų bendrija prarado iniciatyvą ir galias veikti šalyje vykstančius procesus. Jeigu mokslininkų bendrijos prarado iniciatyvą, silpnos, tai kas be jų pačių kaltas? Į save dėmesį atkreipti gali tik jos pačios. Jeigu neįstengiame pakelti balso prieš Laisvosios rinkos instituto idėjų dominavimą ir diktatą, tai mes patys ir kalti. Vadinasi, to ir nusipelnome. Bet kad yra ne visai taip, bandysime įrodyti ir gruodžio 11 d. vyksiančioje konferencijoje. Kviečiame dalyvauti ir diskutuoti visus, kuriems rūpi mokslo reikalai ir likimas Lietuvoje.

 

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Habil. dr. prof. Rimas Norvaiša

Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarybos nariai šį kartą geros nuotaikos

Fizikas habil. Dr. Bronius Kaulakys nemažai iečių sulaužė kovodamas su pernelyg įsisiautėjusiais mokslo reformatoriais

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros vedėją, profesorių Praną Baltrėną su jubiliejumi sveikina Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas Rimas Norvaiša ir  Lietuvos mokslininkų sąjungos vadybininkė Ingrida Pivoriūnienė

 

Nuorodos: „Mokslo Lietuva“ 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. 21 (443).