Aukštojo mokslo pavertimo tik priemone gauti pelną iniciatoriai, pristatydami savo reformos planus, naudojo vien tik laisvosios rinkos retoriką. Tiesa, priešingai oratorių lūkesčiams, ji ne tiek padėjo pastiprinti argumentus būsimos reformos naudai, kiek negailestingai apnuogino jos iniciatoriams nesvetimas elementaraus išsilavinimo spragas.

Kai tik reformos architektai įsitvirtino Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) ir įgijo vykdomosios valdžios galių, aplink juos ėmė spiestis ir savo paslaugas siūlyti įvairiausi individai. Tarp jų netruko pasižymėti ir asmenys, besiskelbiantys esantys itin pažangaus ir novatoriško mokslo – naujosios viešosios vadybos (NVV) – specialistai ir ekspertai. Būtent jų dėka reformos iniciatorių žodyne sąvoką „laisvoji rinka“ pakeitė „kvazirinka“.

Tarp ŠMM bei NVV specialistų susiklostė savotiški verslo santykiai, kurie bus apžvelgti šio straipsnio antroje dalyje. Tačiau prieš juos apžvelgiant pravartu pasiaiškinti, kas yra toji NVV ir kodėl ji pasirodė tokia aktuali ir patraukli ministerijos viršūnėms.

Akivaizdu, kad ne tik intelektas, bet ir paprasčiausias savisaugos instinktas verčia visuomenę priešintis odioziškiausioms M.Friedmano propaguotoms neoliberalioms aukštojo mokslo idėjoms, pavyzdžiui, tokioms kaip investicijų į žmogų sutapatinimas su investicijomis į mašiną, arba valstybės subsidijų skyrimas visuomenės lyderių rengimui tuo pat metu verčiant kitus asmenis savo lėšomis įgyti profesinį išsilavinimą. Kitaip tariant, labiausiai nepriimtinas visuomenei yra teisingumo ir bešališkumo principo išstūmimas į antrą ar trečią planą arba net visiškas jo ignoravimas neoliberalizmo ideologijoje.

Neoliberalizmo ideologai labai greitai suprato, kad gilesniam jų ideologijos įsiskverbimui į visuomenės gyvenimą nepakanka vien tik grubios stambiojo kapitalo jėgos, kad reikia neoliberalizmo su „žmogišku veidu“.

Sparčiai buvo kuriamos įvairiausios neoliberalizmo atmainos.

Dabar išpopuliarėjusi neoliberalizmo atmaina yra NVV, pagal kurią viešajame sektoriuje turi būti taikomi visi privataus sektoriaus vadybos (verslininkiški) metodai, išskyrus pelno naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti.

Pastaroji tezė yra artima NVV išrastos kvazirinkos sampratai – taip vadinama tokia viešojo sektoriaus struktūra, kai bandoma įdiegti laisvosios rinkos elementus, kurie turėtų garantuoti veiklos tame sektoriuje efektyvumą ir kartu išsaugoti teisingumą bei bešališkumą, būdingą tradicinėms viešojo administravimo ir finansavimo sistemoms.

Šios sampratos autoriams atspirties taškas buvo viešojo sektoriaus modernizavimo reformos turtingesnėse šalyse, ypač Jungtinėje Karalystėje (JK) M.Tatcher administracijos įvykdytos sveikatos apsaugos ir švietimo (įskaitant ir aukštąjį mokslą) sistemų reformos.

NVV turinys yra labai eklektiškas ir prieštaringas. Net NVV ideologai tarpusavyje nesutaria dėl vienodo jos supratimo ir apibrėžimo. NVV žyniai savo autoritetu laiko D.Osborne'ą, kuris, kaip teigiama, atskleidė pagrindinius naujosios viešosios vadybos bruožus.

Būtent šis autorius suformulavo NVV „dekalogą“ – dešimt pagrindinių verslininkiškos valdžios principų. Ribota straipsnio apimtis neleidžia jų išvardyti. Pakanka pasakyti, kad bet kuris savarankiškai ir įdėmiau šiuos principus patyrinėjęs skaitytojas lengvai įsitikins, jog dešimtuke išvardyti teiginiai tėra banalybių (pavyzdžiui, valdžia turi tarnauti žmogui, t.y. klientui, užkirsti kelią problemoms; orientyrai – efektyvumas ir veiksmingumas, ir pan.) ir vieni kitiems prieštaraujančių šūkių (pavyzdžiui, pirmame teiginyje iš valdžios reikalaujama užsiimti vien sprendimų generavimu, bet septintame iš valdžios institucijų jau reikalaujama užsidirbti teikiant paslaugas) rinkinys.

Pašalinę tuščią retoriką ir perpratę šiurkščias logikos klaidas be vargo atpažįstame tas pačias senas neoliberalizmo, o kalbant dar konkrečiau – ir ypatingos jo lietuviškos atmainos, t.y. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), propaguojamo libertarizmo ideologijos nuostatas.

Dar reikia atkreipti dėmesį, kad vadinamuose NVV principuose net neužsimenama apie būtinybę taikant juos praktiškai išlaikyti bent elementarius socialinio teisingumo ir nešališkumo principus. Pasitenkinama retomis užuominomis, kad viešajame sektoriuje gautas pelnas neturėtų būti naudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti, bet dažnai NVV tekstuose tokios užuominos iš viso nėra.

Taigi, senasis neoliberalizmas ir NVV tėra „ta pati mergelė, tik kita suknelė“. O „suknelės pakeitimo“ esmė labai paprasta – tiesmuki ir atgrasūs libertarizmo ideologijos šūkiai persakomi pseudomoksliniu NVV žargonu. Taigi „suknelė“ yra tariamo moksliškumo kaukė, kurią mūsų dienomis yra priversta užsidėti ir nešioti nežmoniškais ekonominiais ir socialiniais eksperimentais spėjusi niūriai pagarsėti ir visam pasauliui savo tikrąjį – neototalitarinį – veidą atskleidusi fundamentalistinė rinkos ideologija.

Užsidedama mimikrinė NVV kaukė turi padaryti šią primityvią, bet pavojingą ideologiją sunkiau atpažįstamą ir suteikti jai gyvybiškai svarbų, kad ir apgaulingą, akademinį respektabilumą.

Vidinę šios ideologijos logiką ir sklaidos mechanizmą tyrinėjantis C.Lorenzas NVV vadina neoliberalizmu grindžiamą viešąją politiką ir apibrėžia ją kaip paradoksalų laisvosios rinkos retorikos ir kvazitotalitarinių kontrolės metodų derinį.

Kadangi aukštojo mokslo sistema istoriškai dėl labai aiškių ir rimtų priežasčių niekada nebuvo grindžiama rinkos principais ir savo sandara iš esmės skyrėsi nuo rinkos struktūros, perdirbti ją pagal neoliberalizmo ideologijos reikalavimus nėra lengva. Todėl aukštojo mokslo kvazirinką propaguojanti NVV šioje srityje nesantį rinkos mechanizmą mėgina pakeisti ir kompensuoti efektyvumu ir atskaitomybe.

Vis dėlto toji noriai besiskelbianti moderniausia, pažangiausia ir „moksliškiausia“ vadybos rūšimi niekaip nepajėgia nors kiek aiškiau apibrėžti aukštojo mokslo tikslų, kuriuos ignoruojant iš principo neįmanoma suformuluoti ir nors kiek moksliškesnės bei turiningesnės efektyvumo sampratos. Dėl to einama lengviausiu keliu ir vadovaujamasi primityviausia efektyvumo samprata, kai didesnis efektyvumas reiškia tik mažesnes išlaidas, o atskaitomybė (ir „skaidrumas“) – tik tai, kad institucija sugeba kontroliuoti ir dokumentuoti savo išlaidų efektyvumą.