P.Gylys. Papūgėlių ir triušiukų hibridai universitetuose ir žurnalistikoje | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

P.Gylys. Papūgėlių ir triušiukų hibridai universitetuose ir žurnalistikoje

Žiniasklaida – pragarai, bet be jos – negerai. Taip mano dauguma žmonių iš mano aplinkos. Žiniasklaidoje matome daug informacinio šlamšto, bet be jos gyventi negalime, nes per ją daug ką sužinome. Joje yra neprofesionalių, akivaizdžiai užsakytų, šališkų žinių, bet esama ir nuoširdaus siekimo ištirti ir informuoti.

Šį kartą tenka imtis plunksnos reaguojant į galbūt ir neužsakytą, bet tikrai nekokybišką žurnalistinį produktą prestižiniu laikytame „Veido“ žurnale. Turiu omenyje Ričardo Savukyno publikaciją „Studentai nemokomi suprasti ir analizuoti“.

Šiame straipsnyje galima išskirti keletą minties linijų. Pirma, kad Lietuvoje švietimo ir aukštojo mokslo sistema yra bloga, nes joje „ugdomi papūgėlių ir triušiukų hibridai“, o, pavyzdžiui, JAV viskas yra žymiai geriau. Antra, kad mūsų aukštosiose mokyklose, ypač Vilniaus universitete, studijos yra silpnos, nieko bendro neturi su realybe, nes dėstomos teorijos ir padėtį galėtų išgelbėti didesnė orientacija į praktiką, atvejų analizės (angl. case study) metodo taikymas ir pan. Trečia, kad ISM (International School of Management) yra aukštojo mokslo švyturys, o Vilniaus universitetas yra „nuo pasaulio pažangos atsilikęs keliais dešimtmečiais“.

Perskaičius šį rašinį, kyla bent keletas klausimų. Pirmasis - ar autorius yra studijavęs aukštojoje mokykloje ir ar turi profesinį žurnalistinį cenzą. Abejonės dėl kvalifikacijos kyla dėl to, jog nors rašinio tema yra rimta ir reikalauja rimtos argumentacijos, jo tekstas yra lėkštas, paremtas buitinėmis nuostatomis ir pokalbiais su trimis aiškiai angažuotais asmenimis. Bet svarbiausia – rašoma nepatyrinėjus, nepanalizavus paties objekto, nepadarius bent minimalių apklausų ar nepanaudojus jau atliktų apklausų, nesusipažinus su dėstomų disciplinų sąrašu, su metodais, kurie yra naudojami Vilniaus universitete, ISM bei kitose šalies aukštosiose mokyklose.

Nenagrinėjami jų mokslingumo rodikliai, dėstytojų korpuso ypatumai. Abejoju, kad rimtas, išsilavinęs žurnalistas pasikalbėjęs su trimis žmonėmis, drįstų daryti tokias apibendrinančias išvadas, kokias daro R. Savukynas. Jeigu jis būtų pasikalbėjęs su įvairių aukštųjų mokyklų atstovais ir ypač su edukologais, jis būtų sužinojęs, kad, pirma, visi mokslai turi teorinę ir praktinę, taikomąją dalis ir antra, kad be tvirto teorinio pasiruošimo nėra ir solidžios praktinės kvalifikacijos bent kiek sudėtingesnėse veiklose. Jam būtų išaiškinta, kad teorija be praktikos yra tuščia, o praktika be teorijos yra akla.

Paklausiu R. Savukyno, ar jis įsivaizduoja universitetinį išsilavinimą turintį žurnalistą, kuris nesuvokia komunikacijos teorijos, etikos teorijos ir kitų profesijos pagrindus suteikiančių disciplinų. Be tokių dalykų jis būtų skaityti ir rašyti mokantis stuobrys, nemokša. Tą patį galima pasakyti ir apie vadybininką, kuris nežino valdymo teorijos pagrindų ar ekonomistą, kuris negali pasakyti, koks yra skirtumas tarp Johno Maynardo Keyneso ir Miltono Friedmano.

Vadovaujantis R. Savukyno logika išeitų, kad vos ne vienintelis vertingas dalykas universitetinėse studijose yra mokėjimas spręsti uždavinius, susijusius su atvejų analize (case study). Bet jeigu autorius būtų bent kiek rūpinęsis savo profesiniu prestižu, jis nesunkiai būtų sužinojęs, jog šį metodą taiko visos Lietuvos aukštosios mokyklos, kurios ruošia vadybininkus ir tai viena ar kita forma daro praktiškai visi Lietuvos dėstytojai.

Antra, analizuojant atvejus, pavyzdžiui, vadyboje neįmanoma apsieiti be Peterio Druckerio, Abraomo Maslow, Douglaso McGregoro ir kitų korifėjų teorinių įžvalgų. Daugelis jų yra aktualios ir praėjus dešimtims metų nuo jų paskelbimo. O gal gerbiamas žurnalistas mano, jog šių korifėjų (dauguma jų niekada nebuvo praktikai) darbų studijuoti nereikia? Bet jo išgirtoje Amerikoje juos pagarbiai studijuoja ne viena studentų karta. Jie įtraukti ir į mūsų mokymo programas. Gal tas teorijas Lietuvos universitetams išbraukti iš mokymo programų?

Taip pat norisi paklausti, kodėl R. Savukynas nesivargino sužinoti, kad Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete (jis yra „tyrimo“ taikinyje) siekiant sustiprinti ryšius su ūkinėmis realijomis, studentams įvesta praktika, kad apie 60proc. dėstytojų yra arba atėję iš praktikos, arba dabar yra susiję su praktinių klausimų sprendimu (įvairūs projektai ir pan.).

Su reikalavimais studentams ir jų atranka pas mus taip pat nėra taip blogai, kaip teigiama aptariamame straipsnyje. Pavyzdžiui, magistrų studijose „atsijojama“ apie 30 proc. studentų.Būčiau neteisus, jei imčiau teigti, kad Lietuvos universitetuose, taip pat ir VU, situacija yra ideali, arba, kad jų negalima kritikuoti. Bėdų turime ir jų daug. Dalis jų atsirado dėl pačių universitetų kaltės, kita - kyla iš aukštajam mokslui priešiškų „reformų“, einančių iš viršaus, ir kurioms dirvą purena dalis „pažangiosios“ žiniasklaidos. Taigi, jei norime padėti Lietuvos aukštajam mokslui, pasistenkime suvokti jo realias problemas, kritiškai, bet sąžiningai analizuokime padėtį jame, bet nevykdykime tik vienai aukštajai mokyklai naudingos propagandos.

Be to nustokime save niekinti už viską, taip pat už tai, kad Lietuva dar neturi Nobelio premijos laureatų. Dėl visa ko pasitikrinau ir galiu paliudyti - tokių laureatų neturi net ISM. Kalbant rimtai, dėstytojų korpusas šioje aukštojoje mokykloje, švelniai tariant, nėra toks įspūdingas, kaip tai bandoma pateikti viešojoje erdvėje.

Aptariamas R. Savukyno rašinys man suteikia progą kritiškai pažvelgti į svarbią lietuviškos informacinės erdvės ypatybę – masinį socialinį mazochizmą ,t.y. savęs kankinimą, saviplaką iš to patiriant didelį malonumą - „ Kaip mums gera, kad pas mus blogai“. Šis socialinis instinktas iš mūsų visuomeninės sąmonės išstumia sveiką, pamatuotą kritiškumą ir savikritiškumą. Mažiau intelektuali žurnalistų dalis nuolat eksploatuoja mintį, kad Lietuva yra absoliutaus blogio erdvė, kad joje nėra nieko gero.

Ir R.Savukynas neatsilaiko prieš šį instinktą: Lietuvos mokyklos prastos, universitetai moko nežinia ko. Tokiomis kalbomis ir rašiniais jie ne tik nepagerina situacijos, jie ją blogina. Ne tik dėl skurdo ir valdžios nesiskaitymo su jais, žmonės emigruoja iš šio „pragaro“. Jie ĮTIKINTI, kad čia viskas yra blogiau, nei TENAI. O aš, kaip žmogus turintis tarptautinę patirtį, sakau - ir tenai pinigai ant medžių neauga, jais nesninga. Ir ten nuogąstaujama dėl mokyklinio išsilavinimo kokybės smukimo. Ir tenai yra ir gerų, ir prastų universitetų .Ir TENAI universitetuose ne vien genijai, bet ir vidutinių gabumų žmonės dirba, nes TEN irgi verslas bei kitos struktūros nurungia universitetus, kai reikia dalintis ribotą gabių, kūrybingų ir darbščių absolventų skaičių.

Bet mūsų jaunimui brukama mintis: kadangi Lietuvos universitetai yra blogiausi (išskyrus ISM) jie turi važiuoti studijuoti į Vakarus. Kraštutiniu atveju – stoti į ISM. Retam save inteligentu laikančiam žurnalistui ateina į galvą mintis pasakyti - bet išvykdami jūs paliekate Tėvynę. Gal būt visam laikui. Bet individualizmu užnuodytam protui Tėvynė yra tuščias žodis...

Ir pabaigai - R. Savukyno „sociologijos“ įkvėptas ir aš atlikau nuomonių tyrimą. Apklausiau ne tris, kaip jis, o net šešis savo kolegas, kurie skaitė jo rašinį. Visi jie vieningai teigė – ši publikacija pasirodė ISM užsakymu siekiant iš VU- pagrindinio savo konkurento - atimti kuo daugiau studijų krepšelių. Ir kas galėtų tai paneigti? Nebent „Veido“ redakcija.

P.S. Vis dėlto įdomu, ar R. Savukynas studijavo žurnalistikos mokslus? Jei taip, tai kas yra jo Alma Mater ir ar joje buvo dėstoma filosofija, etika, politologija, ekonomika ir kiti „nereikalingi“ teoriniai mokslai? Ar tikrai joje, jo žodžiais tariant, studentai nėra mokomi „suprasti ir analizuoti“ ir „yra papūgėlių ir triušiukų hibridai“. O gal tik ne visus išmoko. Bet ir tuomet mums, universiteto žmonėms, tenka prisiimti bent dalį atsakomybės už savo veiklos rezultatą - neprofesionalius absolventus. Kita dalis tenka patiems „rezultatams“.

 

 

Nuorodos: Visas straipsnis portale Delfi.