Lietuvoje vykstančiai aukštojo mokslo reformai lieka šie mokslo metai. Po jų, kaip žinia, vyks nauji Seimo rinkimai, kurie reikš visos reformos pabaigą. Po jų ateis kitas ministras, formuosis kitokia ministerija ir naujas artimos ateities scenarijus su politinio ir akademinio revanšo elementais, o gal net ir su visiška senosios sistemos restauracija.

Kodėl? Todėl, kad mūsų akyse vyksta stambaus masto politinė ir akademinė saviapgaulė. Jokia tikra reforma čia nevyksta. Taip, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, deja, vyksta pati tikriausia aukštojo mokslo ir universitetų komodifikacija – jų pavertimas paslaugas teikiančiomis verslo organizacijomis, kurias valdo politinis ir finansinis elitas.

Universitetai valdomi kaip verslo bendrovės, o jų ateitį pradeda lemti žmonės, neturintys ekspertinio ar juolab liberalios edukacijos diktuojamo supratimo, kas yra universitetas ir koks yra jo vaidmuo idėjų ir žmogiškojo savęs kultivavimo pasaulyje.

Jei aukštojo mokslo reformą sietume su strategine mokslo ir švietimo ateities vizija ir mūsų universitetų tapimu Lietuvos ateities projekto formuotojais, tektų pripažinti, kad esame atblokšti atgal. Net ir sovietmečiu švietimo ministrai tiesiogiai nevaldė universitetų, nesikišo į jo akademinę pusę ir, svarbiausia, neformavo jokio savo politinės įtakos tinklo. Žinia, jie reikalavo visiems gerai žinomos ideologinės liturgijos, kurią visi nesunkiai ir su lengvai nuspėjamu cinizmu atlikdavo. Bet joks ministras ir ministerija nesijautė esantys aukščiau už universitetą. Joks funkcionierius ar net ir pats ministras nebūtų pašokdinęs Vilniaus universiteto rektoriaus.

Mūsų akyse Lietuvoje buvo sunaikinta universitetų akademinė autonomija. Tarybų tapimas naująja pagrindine valdymo struktūra iš esmės nieko nepakeitė – man dar neteko girdėti, kad net ir ydingos, bet vis dėlto rinkimais ir atstovavimu pagrįstos bei legitimumą kuriančios demokratinės erdvės siaurinimas stiprintų demokratiją.

Nuolat skambantis klausimas, ar lieka tie patys universitetų rektoriai, ar renkami nauji, man atrodo itin naivus ir nieko bendra neturintis su reikalo esme: juk klausimas yra tas, ar sprendimų priėmime nors kiek dalyvauja akademinė bendruomenė ir ar ji apskritai dalyvauja savo universiteto idėjų, savivaldos, debatų ir strateginės minties plėtojimo erdvėje.

Universiteto autonomija yra ne vien tik rektorato autonomija, o jokių gilesnių įsipareigojimų universitetui neturintys socialiniai partneriai viso labo tik stiprina universitetų finansinės ir politinės klienterijos įtaką jiems, sykiu ir plečia klienterijos politinio manevro erdvę. Politinės ir ekonominės įtakos ir ministerijai lojalaus agentūrinio tinklo formavimas Lietuvos universitetuose rodo tik tai, kokiu mastu mūsų postkomunistinėje politikoje galima iškreipti JAV naudojamą the board of trustees idėją bei praktiką

Pastaroji taip pat toli gražu nėra kokia tobulybė, bet vis dėlto ji susieja universitetus ir gilaus įsipareigojimo jiems grupes, kurios, beje, anaiptol nežvelgia į akademines įstaigas kaip darbo jėgos peryklas ar šiltnamius. Lietuvoje it vaiduoklis atgaivintas vulgarus ir technokratinis sovietmečio požiūris į aukštąją mokyklą, kaip kvalifikuotos darbo jėgos parūpintoją, veda į absurdą – niekas nežino, kokios darbo jėgos reikia ir rytoj reikės kasdien besikeičiančiam pasauliui, o universitetai pradeda išsigimti į verslo egzekutyvų ir valstybės biurokratų rengimą, jų aptarnavimą bei žaibišką reagavimą į finansinės ir politinės konjunktūros svyravimus.

Tai, nuo ko bėgo klasikiniai ir modernieji Europos universitetai, siekdami apsaugoti savo bendruomenes nuo galios pasaulio įtakų bei siekio instrumentalizuoti kūrybos ir mokslo žmones, šiandien tampa Alisos Stebuklų Šalimi. Šiandien trokštama, kad finansinį saugumą ir politinį favorą garantuotų įstaigos ir žmonės, kurie šimtmečius buvo traktuojami kaip universiteto priešybė ir nuo kurių universitetai uoliai saugojo mokslininkus. Pamėginkime įsivaizduoti karaliaus dvaro tiesiogiai valdomą Sorboną, Salamanką ir Oksfordą, kad suprastume visą dabartinės situacijos perversiškumą. Tai, kas kūrė Europą, šiandien tampa viso labo tik atgyvena.

Negi mums dar neaišku, kad universitetas mūsų akyse degraduojamas iki verslo bendrovės ir politinės institucijos samplaikos, kuri, užuot kurdama šalies ateities scenarijus ir rengdama ateities elitą, įtvirtina status quo ir tampa dabartinio politinio ir finansinio šalies elito saugaus nesikeitimo garantija? Privalomo universitetų pakeitimo diskursas meistriškai maskuoja faktą, kad keičiant universitetus norima linkme laimi laiko ir net nesiruošia keistis pati mūsų politinė klasė ir finansinis krašto elitas.

Visos kalbos apie Lietuvos politinės klasės atsinaujinimą ir aukštesnio lygio politikų atėjimą liks bevaisiu užsiėmimu, jei universitetus valdys ir juos šokdins politikai. Mūsų politinė klasė tikrai nesikeis ir nepradės tapti aukštesnio lygio žmonių gilesnio įsipareigojimo savo šaliai ir visuomenei tinklu, jei patys mūsų politikai jaunystėje nesiformuos ir nesilavins visiškai neveikiami politinės konjunktūros ir šio pasaulio galingųjų akimirkos kaprizų bei įgeidžių tenkinimo būtinybės. Tai tos laisvės ir orumo pamokos, kurių išmokstama tik universitete.

Prisiminkime neseną Vokietijos universitetų reakciją į plagiatų skandalus. Ne tik Vokietijos užsienio reikalų ministras žaibiškai buvo diskredituotas ir neteko pozicijos (atsistatydino, nes ten, laimei, dar Europa – ten galioja garbės kodeksas, kurio vis dar pavyksta sėkmingai išvengti mūsų politinei klasei), bet rimtai nukentėjo ir du mano kolegos Europos Parlamente – du daktaro laipsnius apgynę ir plagiavimu (ar bent jau nešvariu ir neproporcingu citavimu) apkaltinti vokiečių politikai iš liberalų frakcijos.

Kad ir kaip būtų, man svarbu net ne tai, kad jie nukentėjo ar kad jie garbingai pripažino savo klaidas, užuot kūrę sąmokslo teorijas, o tai, kad jokia ministerija ar politikų sukurta komisija čia nevaidino jokio vaidmens – mat žaibiškai reagavo ir viską į savo vietas sudėliojo universitetai. Nes Vokietijoje politikas nėra aukštesnė būtybė už akademiką. Ten jokia politinė institucija ir apskritai valstybė neturi galimybių šokdinti, tikrinti, kontroliuoti, auklėti, stigmatizuoti, instrumentalizuoti ir žeminti universitetų.

O mes šiuo metu savo rankomis deformuojame savo laisvės erdvę ir pakertame jos ateitį. Apie kokią demokratijos, pliuralizmo, laisvės ir legitimumo terpę mes galime kalbėti šalyje, kurioje Švietimo ir aukštojo mokslo ministerija valdo universitetus? Jei tose pačiose tarybose pusė narių yra tvirtinami ministro parašu ir jei, vadinant daiktus tikraisiais vardais, jie yra ministerijos (ar ministro) favoritai arba pasitikėjimo figūros? O jei imami ir nepatvirtinami paties universiteto pasirinkti ir gerbiami žmonės? Ar ministerija tokiu atveju prisiima ekspertinio sprendimo funkcijas, ar ji siekia dar ir moralinės monopolijos nusprendžiant, kas yra gėris ir tiesa?

Todėl palikime ramybėje visas juokingai patetiškas kalbas apie tai, kodėl nė vieno Lietuvos universiteto nėra geriausių pasaulio universitetų pirmajame šimtuke ar bent pirmųjų penkių šimtų tarpe. Net ir atidėję į šalį diskusijas dėl reitingavimo prasmingumo (manau, kad tai rinkos ir politikų primestas dalykas, kuris tampa save patvirtinančiomis pranašystėmis arba formuoja galios centrams reikalingus sprendimus, žmonių bei finansų srautus ir panašiai), turime vieną kartą įvardinti vieną dalyką.

Jūs įsivaizduojate ministerijos valdomus geriausius pasaulio universitetus? Harvardą? MIT? Oksfordą? Kembridžą? LSE? Tai būtų paprasčiausias juokų krėtimas, nes Harvardas yra iš tikrųjų nepriklausomas universitetas – jo biudžetas pranoksta visos Lietuvos valstybės biudžetą, panašiai kaip Bolonijos universiteto biudžetas pranoksta Juodkalnijos valstybės biudžetą. Bet tai tik detalė.

Reikalas tas, kad stipriausi pasaulio universitetai pranoksta ištisas nacionalines valstybes. Jie nekonkuruoja su kitų šalių universitetais. Jie pajėgūs formuoti kitų šalių ateitį ir kurti jų elitus. Nes universitetas (visų pirma, geras universitetas – tyrimų universitetas, turintis tarptautines programas ir dalyvaujantis pasaulinėje idėjų sklaidoje bei knygų leidyboje) yra globali institucija, kurios jau nebepajėgia kontroliuoti ar formuoti nacionalinė valstybė.

Lygiai kaip jokia nacionalinė valstybė nebeformuoja pasaulio verslo, sporto, žiniasklaidos, informacijos sferos, taip ji nebeaprėpia ir universitetų, kurie gali būti nacionaliniai ne todėl, kad valstybė globoja juos, o tik todėl, kad patys universitetai susisaisto su savo valstybe ir visuomene gelminiais praeities, dabarties ir ateities kūrimo saitais. O neretai šitų universitetų elitai ir sukuria pačias tautas bei jų valstybes. Juk universitetas, kaip ir Bažnyčia, yra senesnė ir tvaresnė institucija už daugelį valstybių.

Todėl neturime ir neturėsime pasaulinio lygio universitetų tol, kol jie išdidžiai nepasitrauks iš šitos politinių žaidimų ir manipuliacijų smėlio dėžės, kurioje juos taip noriai siekia išlaikyti mūsų politinės klikos, en bloc ateinančios į ministerijas valdyti ir skleisti gerąją naujieną apie savo įtaką. Geriausi JAV ir Europos universitetai užsisako savo programų ir mokslo darbų įvertinimus, kuriuos atlikti pajėgia tik kitų universitetų kolegos – žinoma, nedidelėje šalyje tai turi būti tik užsienio, o ne savo šalies kolegos. Kitaip visa tai netruktų išvirsti į eilinę favoritizmo šventę ir vienas kito entuziastingo smaugimo dėl vietinių finansinių ir galios resursų komediją.

Nenoriu suniekinti ministerijos noro reformuoti stagnuojančią ir visokeriopai ydingą mūsų aukštojo mokslo sistemą. Bet beprasmiška su senąja „rektorių mafija“ kovoti kuriant naują, nuosavą politizuotą tinklą su naujais ar „naujais senais“ klientais, skolininkais ir lojalistais. Juo labiau, kad konjunktūrai keičiantis (visų pirma po 2012 metų Seimo rinkimų) visi žaibiškai pamirš savo patronus ir ieškos naujų šeimininkų. Nejaugi mūsų politikai iš tikrųjų tiek naivūs, kad nepajėgtų šito suprasti? Juk universitetas, be viso kito, yra dar ir instituciškai „gudresnis“ ir labiau patyręs darinys savo kovose su jį valdyti siekiančiomis valstybės institucijomis, nei visi ministerijos funkcionieriai juos kartu paėmus.

Lietuvos aukštasis mokslas iš tikrųjų keitėsi į gera tada, kai universitetai iškart po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo patys formavo savo ateities projektą ir viziją. Kai tik įsijungė Švietimo ir aukštojo mokslo ministerija su „genialia“ universitetų finansavimo pagal studijuojančiųjų galvų skaičių idėja, viskas pradėjo virsti farsu ir prasidėjo aukštojo mokslo resovietiazacija su blogiausiais naujosios politinės konjunktūros elementais.

Verta atkreipti dėmesį į puikius ir įžvalgius Ainiaus Lašo komentarus apie mūsų aukštojo mokslo padėtį, mokslinio darbo imitavimą bei intelektualinės gyvybės simuliacijas. Ypač į jo mintį, kad Švietimo ir aukštojo mokslo ministerija turėjo su krepšeliais lakstyti ne paskui vaikus, o paskui likusius tikrus mokslininkus. Juk jie yra universitetų turtas ir gyvybė – tik jų, o ne vadybininkų klasės dėka universitetai dar išsaugo tai, kas juos paverčia universitetais.

Tad kieno reforma jau nuo 1995 metų vyksta Lietuvoje – universitetų ar pačios ministerijos bei jos formuojamo jėgos ir įtakos tinklo? Kas keičiasi ir kas kokius ateities tikslus kelia? Ir kas iš viso šito liks mažiau nei po metų pasitraukus dabartinei kovinei ministerijos sudėčiai? Neatsakius į šiuos klausimus neverta tikėtis racionalaus tęstinumo, nes gyvensime sprinto logika ir šios dienos aktualijų nelaisvėje.

Lietuvos universitetai kurs savo ateitį patys. Nustatyti jų skaičių ar optimizuoti jų tinklą be pačių akademikų dalyvavimo yra Nikolajaus Gogolio nemarios plunksnos vertas groteskas – toks, koks būtų siekis nustatyti geriausius ir ateitį turinčius Lietuvos teatrus pasitelkus finansinį ir politinį elitą, o ne režisierius, aktorius ir teatrologus.

Deja, Ričardo Gavelio būta pranašiškai teisaus. Lietuvoje tęsiasi diletantų revoliucija. Ir ji tęsis tol, kol kūrybos ir idėjų profesionalai jų neišstums iš strateginių sprendimų priėmimo lauko. O tai įvyks mūsų valstybei galutinai praradus ne tik galios svertus mokslo ir idėjų sferoje, bet ir realią kompetenciją globalinių problemų atpažinimo ir sprendimo lauke. Anksčiau ar vėliau teks rinktis analitikus arba funkcionierius – kompetenciją arba lojalumą.

Žinoma, iki to laiko mokslo ir idėjų nesužaloti diletantai gali daug ką sugriauti. Tikėkimės, kad gerieji mūsų universitetai vis dėlto išliks ir susikurs prasmingą ateitį Europoje.