G.Steponavičius. Aukštojo mokslo reforma: dar kartą apie politinius užkalbėjimus ir miglas | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

G.Steponavičius. Aukštojo mokslo reforma: dar kartą apie politinius užkalbėjimus ir miglas

Džiaugiuosi, kad viešumoje vėl ėmė rodytis tekstų vykstančios aukštojo mokslo reformos tema. Nenoriu leistis į detalias diskusijas su konkrečiais komentatoriais, tačiau laikau savo pareiga ginti pertvarkos mundurą. Juolab, kad dalis vertinimų yra vienpusiški ar net klaidinantys.

Po keliolikos metų neryžtingų svarstymų ir ketinimų, reforma startavo. Maža to, ji buvo inicijuota viešai, į jos rengimą ir aptarimą įtrauktas platus akademinės bendruomenės ratas. Reikalai pajudėjo klasikiniu vakarietišku keliu – kelios opozicinės partijos parengė išsamų reformos paketą. Likus metams iki 2008-ųjų rinkimų dienos šviesą išvydęs oranžinis reformos metmenų sąsiuvinis – ne tik ant mano, bet ir ant daugelio akademinės bendruomenės atstovų darbo stalo. Dėl pagrindinių reformos nuostatų buvo platus pagrindinių partijų sutarimas, patvirtintas lyderių parašais, kurių vienas kitas politikas dabar nori išsiginti.

Nors dabartinės daugumos sutelktomis pastangomis priimtasis Mokslo ir studijų įstatymas – tai tik atskaitos taškas, šiandien ne vienas skuba daryti apibendrinimus, kad pasiūlyti sprendimai neveikia, neduoda rezultatų, nepasiteisino. Būdinga, kad nesivarginama rimčiau analizuoti, kokia atskirų aukštųjų mokyklų finansinė būklė, kodėl nevyksta pokyčiai konkrečiose institucijose. Paprastesnis kelias – iš antrinių šaltinių ar net nuogirdų daryti toli siekiančias, ideologiškai motyvuotas kategoriškas išvadas.

Pastarieji treji metai buvo paženklinti ne tik reformos starto, bet ir gilios ekonominės krizės, todėl visai nepagrįstai suplakami bendrieji finansavimo sunkumai, institucijų stambinimas ir kiti skirtingų priežasčių nulemti dalykai. Bet apie viską iš eilės.

Savarankiškumas apribotas ar išplėstas?

Dažniausia pastarojo meto negatyvi gaida – esą Mokslo ir studijų įstatymas bei jį lydintys teisės aktai susiaurino aukštųjų mokyklų teises. O kaip gi iš tikrųjų? Reformos iniciatorių ketinimai ir veiksmai rodo ką kita – aukštosios mokyklos tampa ar jau tapo nepalyginamai savarankiškesnės, nei iki tol. Veikia principas: mažiau administracinės kontrolės – daugiau atsakomybės.

Akademiniuose reikaluose, kurie ir sudaro autonomijos esmę, jos šerdį, universitetai bei kolegijos dabar kur kas mažiau priklausomos nuo ministerijos ir „naktinio sargo“ – Studijų kokybės vertinimo centro. Nauji bendrieji reikalavimai studijų programoms iš tiesų labai bendri ir suteikia kur kas daugiau laisvės pačiai akademinei bendruomenei apsispręsti dėl dėstomų dalykų, gretutinių studijų, modulių ir pan. Naujas pedagogų rengimo reglamentas numato net penkis skirtingus kelius įgyti mokytojo kvalifikaciją vietoj ankstesnių dviejų būdų. Supaprastinta naujų programų įregistravimo tvarka, pasitikint aukštųjų mokyklų atsakomybe ten, kur tos srities programos sėkmingai vykdomos.

Nuo pat pradžių vadovavomės nuostata kuo labiau supaprastinti, minimizuoti valstybės reguliavimą, sumažinti administracinį krūvį. Pavyzdžiui, iki reformos aukštosios turėjo skirstyti socialines stipendijas, dabar ši funkcija perduota Valstybiniam studijų fondui. Natūralu, kad prisitaikant prie besikeičiančių tvarkų, nors ir paprastesnių, iškyla sunkumų, tad išgirstame įvairių vertinimų iš aukštųjų. Per pusantrų metų teko priimti virš šimto naujų iš įstatymo išplaukiančių teisės aktų, todėl operatyviai taisome netikslumus, į kuriuos atkreipia dėmesį akademiniai administratoriai ir dėstytojai bei mokslininkai.

Iki šių metų pabaigos visos aukštosios iš biudžetinių įstaigų persitvarko į viešąsias. Valstybiniai universitetai ir kolegijos tampa atsakingi ir už kasdienių klausimų sprendimą, ir už ilgalaikių strategijų formavimą bei įgyvendinimą. Nebelieka smulkmeniško kiekvieno veiksmo derinimo su valstybės institucijomis.

Naujas valdymo modelis – kartu paieškokim politinių spalvų

Vienas didžiausių mitų apie reformos atneštą aukštųjų mokyklų valdymo modelį – „politizuotos“ tarybos. Kritikų teigimu, jos tampa ministro (arba politinių grupių) įnagiu. „Ministerijos favoritų“ etiketes tarybos nariams klijuojantys nepaiso, jog nepagrįstai įžeis garbingus ir žinomus žmones, paskirtus į tarybas ir tapusius jų pirmininkais (Valdas Adamkus – VDU, Arvydas Janulaitis – KTU ir t. t.). Ar analitikai pasivargino analizuoti, kiek iš penkių dešimčių į valstybinių universitetų tarybas atrinktų žmonių turi nors kokių nors sąsajų su politika, yra ministro ar valdančiųjų partijų draugai? Juk taip įprasta viską nematavus tempti ant to paties stereotipinio kurpalio, esą – „taip visada buvo“, „visi jie tokie“ etc. Jei kas iš kritikų ir peržiūrėjo tarybų narių sąrašus, nutylėjo – negi prisipažinsi nieko inkriminuojančio neradęs.

Vengiama minėti ir tai, kad jau prieš reformą valstybinės kolegijos įgijo išorės tarybas. Juk paklausus pačių kolegijų ar jų aliumnų darbdavių, kritikams bus nesmagu išgirsti, kad džiaugiamasi į talką akademinėms bendruomenėms atėjusiais socialiai įsipareigojusiais visuomenės, verslo, kultūros autoritetais. Galima pažvelgti ir į universitetus, kurie pirmieji suskubo persitvarkyti ir jau kuris laikas dirba su naujomis tarybomis. Juose stiprėja supratimas, kaip svarbu, jog į „neliečiamą“ universitetų erdvę atėjo žmonės įsipareigoję talkinti, dalintis geriausia, neretai pasaulinio masto patirtimi.

Girdžiu ne vieną universitetų dėstytoją (tiesa, ne rektorių) besidžiaugiantį, kad rektorių rinkimas Lietuvoje, kaip ir nemažoje pasaulio dalyje, jau tapo ne vien akademinių bendruomenių vidiniu reikalu. Jei atskaitos taškas bus universitetų tarnavimas visuomenės pažangai, tai suprasime, kad be sąveikos su visuomene, be bendradarbiavimo, be impulsų iš išorės mūsų aukštosios mokyklos neįveiks savo uždarumo, „senų gerų laikų“ inercijos. Valdymo pertvarka nebuvo skirta ir netapo politinės ar kokios kitos išorinės valios primetimu. Priešingai, ji yra talka ir pagalba, veda į atsakomybės pasidalijimą tarp visuomenės deleguotų atstovų ir akademinės bendruomenės, pastarajai paliekant visiškai autonomiškai tvarkyti jos suverenią dalį – akademinius reikalus, o aukštųjų vadovams – plačią kasdienių sprendimų laisvę.

Esu tikras, kad buvo teisingos ir labai reikalingos įstatymo nuostatos, leidžiančios aukštosioms mokykloms laisviau disponuoti lėšomis, jas kaupti ir tikslingai savo nuožiūra panaudoti. Tačiau drauge svarbu visiems suvokti, kad didesnis savarankiškumas žengia kartu su atskaitomybe visuomenei.

Autonomija nuo ...?

Sunkmečio nualintas, į kitas sritis sutelktas visuomenės dėmesys ne taip dažnai užkliūna už mūsų aukštųjų mokyklų finansų. Idant universitetų atskaitomybės visuomenei idėja neatrodytų savitikslė, priminsiu, kad bent 4 valstybinių universitetų metiniai biudžetai viršija 100 mln. litų, o mano Alma Mater VU per pastaruosius trejus metus sudarė sutartis dėl daugiau nei 700 mln. Lt ES struktūrinių fondų paramos. Ar ne todėl mes vis dar girdime balsų, esą aukštųjų valdymas politizuojamas? Matyt, yra labai suinteresuotų, kad valstybė neužtikrintų aiškių šių milžiniškų lėšų panaudojimo priežiūros mechanizmų

Susidaro įspūdis, kad dalies akademinės bendruomenės narių mintyse autonomijos samprata apsiriboja siauru „autonomija nuo...“ supratimu. Tačiau gindamas visuomenės atstovų įtraukimą į tarybas ir jų galias, kalbu ne tik apie atsakingai naudotinas mokesčių mokėtojų lėšas. Bet ir apie tai, kad dešimtmečius ne viename universitete buvo toleruojamas plagiatas, akademinis nesąžiningumas, mokslo pseudoprodukcijos gamyba, grindžiama savicitavimu ir administracijos atstovų „prisirašinėjimo“ prie straipsnių bei knygų autorių praktikomis. Kiek „amžių“ dar turėtų praeiti vien vidiniais resursais ugdant akademinių bendruomenių sąmoningumą ten, kur jo daigai net negali prasimušti pro storą feodalinių tradicijų ir paklusnumo universitetinei hierarchijai luobą?

Finansavimas – ne už gražias akis, o rezultatus

Reformos šūkis skelbė: krepšeliai – geriausiems. Krepšelių sistema suteikė galimybę valstybės finansavimą gauti geriausiems stojantiesiems. Kartu ji aiškiai išryškino silpnas programas, kurioms prieš reformą metai po metų buvo skiriamos vadinamosios studijų vietos. Dalis šių programų šiandien nesurenka studentų, ir tai yra labai aiškus ženklas aukštosioms, kad jos turi dėti pastangas ir pertvarkyti studijas. Nemažai kolegijų bei universitetų taip ir daro. Jau prasidėjęs iki šiol negirdėtas aukštųjų mokyklų ir darbdavių, kaip lygiaverčių partnerių, bendradarbiavimas atnaujinant, modifikuojant studijų programas.

Akivaizdžiai keičiasi aukštosios mokyklos ir potencialių stojančiųjų santykis. Argi iki reformos studijų mugėje buvo galima išvysti prie stendų su abiturientais besišnekučiuojančius universitetų profesorius? Būdavo tenkinamasi padalyta formalia informacija apie studijų struktūrą. Šiandien pasakojama apie studijų turinį, apie tai, ką jos gali suteikti studijuojančiajam. Tyrimų korifėjai ėmė vykti į mokyklas – ir ne vien prestižines sostinės gimnazijas, – aktyviau dalyvauti įvairiose mokslo populiarinimo programose.

Asmeniniuose pokalbiuose ne vienas dėstytojas pasidžiaugia jau pajutęs, kad sumažėjo atsitiktinių studentų, įstoja geresni, gabesni kandidatai, su jais daug įdomiau dirbti, nei būdavo anksčiau, kai dažnai pasitaikydavo ryškus motyvacijos skirtumas tarp studijuojančiųjų tame pačiame kurse. Krepšelis sudarė galimybes patiems studentams rinktis ir spręsti, kur nori studijuoti. Greta valstybinių, studentas gali rinktis ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose vykdomas programas. Matome, kad kai kuriose kryptyse nevalstybinės aukštosios mokyklos labai sėkmingai konkuruoja su valstybinėmis, savo ruožtu, skatindamos pastarąsias pasitempti.

Reformos kritikai prikišdavo, kad abiturientai neatsakingi, o jų norai – atsitiktiniai, prognozavo, kad pasirinkimai veiks švytuoklės principu, o aukštosios mokyklos sunkiai galės prognozuoti ir planuoti studentų srautus. Tačiau taip neįvyko. Trejų metų pasirinkimai atskleidžia tolygias tendencijas. Stojantieji naudojasi visa turima informacija, aktyviai lankosi atvirų durų dienose, studijų mugėse. Taip pat pastebime, kad didesnio dėmesio iš stojančiųjų sulaukia tos studijų programos, kurios yra atnaujinamos, patraukliausios tos aukštosios mokyklos, kuriose aktyviai bendradarbiaujama su darbdaviais, skiriamas dėmesys studijų kokybei užtikrinti.

Paminėsiu ir tai, kad nors konkursas ne į visas specialybes vienodas, tačiau stipriausiose aukštosiose pakankamai kandidatų šiemet surinko net ir tos programos, kurios garsėja kaip nemadingos ar nepragmatiškos. Jauni žmonėms jaučia pašaukimą labai įvairiems dalykams, todėl nėra realios grėsmės, kad išnyks kuri nors profesija. Ypač, jei jos atstovai skirs dėmesio bendravimui su moksleiviais, kuris, kaip matome, išties daro didelį poveikį.

Apsnūdėliai turės sukrusti

Reforma sudarė sąlygas pertvarkyti mokslo finansavimą, daugiausiai lėšų nukreipiant į tas institucijas ir tiems mokslininkams, kurie pasiekia geriausius tyrimų vaisius. Nuo institucinio finansavimo buvo pereita prie finansavimo, orientuoto į rezultatus. Turbūt, daugelis jau yra pamiršę, kad prieš reformą lėšos mokslo tyrimams buvo skiriamos visiems beveik po lygiai. Tik 20 proc. finansavimo institucija galėjo gauti pagal mokslo ir studijų rezultatus. Maža to, net ir šie nedideli institucijų sėkmės įvertinimai prieš skiriant finansavimą dar būdavo „nugludinami“, t. y. sumenkinami tiek, kad niekam, net didžiausiems apsnūdėliams, lėšos nesumažėtų. O tai reiškė, kad geriausieji nebuvo suinteresuoti dirbti gerai. Per kelerius metus pakeitus sistemą dabar jau 50 proc. institucijos lėšų priklauso nuo kokybiškų mokslinių tyrimų. Šiuo metu vyksta universitetų ir mokslinių tyrimų institutų veiklos per pastaruosius trejus metus išorinis vertinimas. Jo rezultatai lems, koks jiems bus skirtas finansavimas būsimiems trejiems metams.

Pagrindą mokslo finansavimo pokyčiams sudarė Lietuvos mokslo tarybos pertvarkymas, jos pavertimas ekspertuojančia ir finansuojančia institucija. Tai sudarė galimybes turėti tokį mokslinių tyrimų finansavimo modelį, kuris yra pasiteisinęs mokslo pažanga išsiskiriančiose pasaulio šalyse. Lietuvos mokslo taryba jau dabar yra sutelkusi didelį ekspertų būrį, užmezgusi tarptautinius ryšius su panašiomis tarybomis ar agentūromis kitose šalyse. Mokslo taryba administruoja nemažai konkurso būdu finansuojamų programų, kurių lėšos atitenka geriausiems Lietuvos mokslininkams. Pripažįstu, kad ne viskas vyksta sklandžiai, kad vis dar reikia daug dėmesio skirti ekspertų atrankai, mokslo veiklos ir pasiekimų vertinimo tvarkų tobulinimui. Tačiau prisimindami, kad prieš trejus metus viso to apskritai nebuvo, būtų sąžininga pripažinti, kad padaryta labai daug.

Vykdant reformą vyko ir mokslinių tyrimų institutų konsolidacija. Tiesa, jau ankstesnė Vyriausybė buvo patvirtinusi jų pertvarkymo planą, tačiau nukėlė jo įgyvendinimo pradžią į 2012 m. Siekdami sisteminių pokyčių mokslo valdyme ir finansavime, pagrindinį institutų konsolidacijos etapą baigėme 2010 metais. Iš 45 institutų, vykdančių aukščiausio lygio tyrimus ar menkiau krutančių, liko vienuolika. Jau šiuo metu plėtojant įsteigtus integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus, vadinamus slėnius, sujungtuose institutuose vyksta vidinės pertvarkos, identifikuojamos perspektyviausios tyrimų kryptys, buriamos mokslininkų grupės, galinčios vykdyti stambius projektus, kurių rezultatais ir lygiu lygiuotumės į pažangiausiose šalyse vykdomus mokslinius tyrimus, taptume lygiaverčiais, pripažintais partneriais ne keliose paskirose, o daugelyje krypčių.

Studijų kokybę lipdo pačių mokslininkų rankos

Sutinku su teigiančiais, kad sistemiškai žiūrint konstatuoti išaugus studijų kokybę dar anksti. Jos reikšmingas šuolis aukštyn vos per porą metų būtų stebuklas, kurio nesitikėjo nė vienas realistiškai mąstantis reformos šalininkas. Tačiau ėmėmės visų nuo valstybės priklausančių veiksmų kokybės paskatoms ir sąlygoms kurti, ir jau matyti optimizmą grindžiantys ženklai. Tai – ėmę vykti realūs konkursai į pareigas aukštosiose mokyklose, dėstytojų korpuso jaunėjimo procesas ne viename universitete, skirtų milijoninių lėšų programų atnaujinimui prasmingas panaudojimas. Priėmus Mokslo ir studijų įstatymą didžioji dalis studijoms numatytų ES struktūrinės paramos priemonių buvo perdarytos jas pritaikant reformos reikmėms ir svarbiausių su kokybės pokyčiu siejamų tikslų įgyvendinimui. Paminėsiu dosnų finansavimą Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų jungtinėms studijų programoms, moderniausiai studijų įrangai.

Ne sykį esu kartojęs, kad reforma atveria duris kaitai, užprogramuoja plačias galimybes pačioms bendruomenėms atsinaujinti, imtis tiesioginės priedermės siekti aukščiausių akademinių standartų, žengti kūrybiškumo ir atradimų keliu. Atvirai pasidalysiu keliais pastebėjimais šia tema.

Įdomu lyginti atskirų aukštųjų mokyklų elgsenos ypatumus teisinio reglamentavimo pokyčių metu. Naujasis Mokslo ir studijų įstatymas numatė valdymo pertvarkai dvejų su puse metų pereinamąjį laikotarpį. Nemaža dalis aukštųjų, įsisąmoninusių, jog laiko faktorius ne tik versle, bet aukštajame moksle yra labai svarbus, žengė ryžtingus žingsnius – sparčiai parengė statutus, tapo viešosiomis įstaigomis, ėmėsi vidinių struktūrinių pertvarkų. Būdinga, šiuose universitetuose ir vyksta dinamiškiausias atsinaujinimas, dėstytojų kartų ir studijų programų kaita, kritiškas savo būklės įsivertinimas ir pakankamai drąsūs (kartais net radikalūs) sprendimai.

Tačiau keli universitetai vis dar ieško būdų, kaip svarbiausius sprendimus atidėlioti iki paskutinės minutės, užversti juos ant kieno nors kito pečių. Delsiama ir vilkinami sprendimai, nes gal Vyriausybė kris, nauji rinkimai ateis ar Konstitucinis teismas pateiks išsamius receptus...Taip ir gyvenama viltimi, kad kažkas kitas, o ne pačios aukštosios ir šviesiausi jų protai atras atsakymus į jų neišsprendžiamas dilemas. Gal valdžia vėl visiems po lygiai padalins lėšas pagal kvotas, gal paskirs papildomą finansavimą remontui be konkurso ir kruopščiai parengtos paraiškos. Bet juk taip mes jau gyvenome! Ir ką gi turėjome?

Tad kokia svarbi valdžia, ministerija, ministras, esamas ar būsimas, bebūtų, laikas pradėti atsakymų ieškoti ir juos rasti savyje. Laikas gyvenimą grįsti mąstymu, kad be geriausiųjų paskatinimo, sveikos konkurencijos, ambicingesnių tikslų kėlimo, be įdėtų pastangų mes ir toliau – kaip dažnas lietuvis – tik nuleidę rankas pasibėdosime: finansavimas mažas, valdžia nepasirūpina, o gabiausieji išvyksta... Mano lūkestis ir viltis nukreipta į pačios akademinės bendruomenės atvirumą ir susivokimą, kad kaita yra neišvengiama mūsų gyvenimo palydovė, kad protinga rizika, drąsa pasitinkant iššūkius ir ryžtas nuolat atsinaujinti yra efektyviausias aukštojo mokslo variklis.

Sugrįžkime prie platesnio ES konteksto

Kaip ir kiekvienas, ėmęsis sisteminių pertvarkų, nenustygstu greičiau pamatyti rezultatus. Ir kuo labiau apčiuopiamus. Nelengva įrodyti, kad viso aukštojo mokslo kokybė jau pastebimai gerėja, kai tebėra nepasikeitusi daugelio dėstytojų mąstysena ir dar neįvykusi atskirų mokyklų valdymo pertvarka.

Būtų gerai pažvelgti į situaciją Lietuvoje platesniame kontekste, iš didesnės distancijos. Nors oponentai suskubo prikišti savigyrą, išdrįsiu dar sykį pasiremti Europos Komisijos paskelbta naujausia aukštojo mokslo reformų studija, kuri byloja ne mano vieno, o mūsų visų, mūsų valstybės sėkmę. Nenorėčiau operuoti joje fiksuotais duomenimis apie aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų nuošimtį, nes tai daugelio metų rezultatas, bet pagal asmenų su aukštuoju išsilavinimu įsidarbinimo rodiklius 2010 m. IV ketvirčio duomenimis iš 27 ES valstybių esame 4 vietoje ES, o tai tikrai svarbus ne tik kiekybinis, bet ir kokybinis parametras.

Europos Komisija priskiria Lietuvą prie vos šešių ES valstybių, kuriose 2009/10 m. aukštojo mokslo finansavimas didėjo. Maža to, 2010/2011 m. jau tik dvi šalys – Lietuva ir Liuksemburgas – pasiryžo skirti didesnius asignavimus studijoms, nei ankstesniu laikotarpiu. Argi tai ne įrodymas, kas yra šios Vyriausybės prioritetai? Lietuvai tai ypač svarbu, nes iki reformos garsėjome kaip valstybė, kuri ES turi didžiausią nuošimtį studentų, bet vienam studentui skiria mažiausią finansavimą.

Lietuva yra tarp tų Europos valstybių, kurios ekonominio sunkmečio sąlygomis sugebėjo taikyti lanksčias aukštojo mokslo prieinamumą užtikrinančias paskatas. Lietuva – viena iš 4 šalių, turinčių socialinės paramos studentams sistemą, kuri buvo atskirta nuo skatinamųjų stipendijų, t. y. skatinimas už studijų rezultatus nesumenko dėl išaugusio socialinės paramos poreikio ir atvirkščiai, socialinė parama buvo didinama ne skatinimo už pasiekimus sąskaita. Prie prieinamumą didinusių sprendimų Europos Komisija priskiria ir naują valstybės remiamų paskolų sistemą, kitaip tariant, ne vien jos iniciatoriams atrodo, kad galimybės siekti aukštojo mokslo Lietuvoje išsiplėtė.

Pagaliau, Europos Komisijos siūloma aukštojo mokslo stiprinimo ir plėtros strategija pažymi daugelyje šalių ryškėjančią tendenciją – finansuoti ne institucijas, o studentus. Šiame kontekste Lietuva išskiriama kaip pažengusi toliausiai: įvestas naujas finansavimo mechanizmas (studijų krepšelis), kurio dėka lėšos seka paskui studijų programą bei aukštąją mokyklą pasirenkantį ar keičiantį studentą. Žvelgiant iš visą ES aprėpiančios perspektyvos neliko nepastebėta ir tai, kad kartu su lėšų skyrimo pertvarka Lietuvoje valstybės finansavimas statistiniam universiteto studentui buvo žymiai padidintas.

Ar kuriuo kitu atveju per visus atgautosios Nepriklausomybės metus buvo sutelkta tiek pastangų aukštojo mokslo labui? Savo ruožtu, esu labai dėkingas tiems, kurie teikia konkrečių siūlymų, įžvalgų ir pastabų, kaip nuo valstybės institucijų priklausančius dalykus reiktų koreguoti ir tobulinti. Šia pagalba kiek galėdamas naudojuosi ir esu atviras konstruktyviai kritikai.

 

 

 

 

 

Nuorodos: Visas straipsnis Delfi.lt.