Antanas Kulakauskas. Dar vieną „reformų“ klasės žirgą su raiteliu be galvos teks žaboti | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

Antanas Kulakauskas. Dar vieną „reformų“ klasės žirgą su raiteliu be galvos teks žaboti

Kaip ir reikėjo laukti, Konstitucinis Teismas baigiantis gruodžiui paskelbė, kad kai kurie prieš pustrečių metų priimto Mokslo ir studijų įstatymo straipsniai prieštarauja Konstitucijai.

Jei straipsnis dėl vadinamosios studentų rotacijos tvarkos lengvai pataisomas – tereikia nustatyti, kad valstybės finansuojami ir savo lėšomis studijuojantys studentai būtų rotuojami, atsižvelgiant į jų mokymosi rezultatus kas semestrą, o ne kas du metai, kaip numatė įstatymas, ir konstitucinė tvarka bus atkurta be didesnių nuostolių valstybei ir aukštosioms mokykloms, tai Konstitucijai prieštaraujančių straipsnių dėl aukštųjų mokyklų valdymo pakeitimas daugeliu prasmių, t.y. ne tik finansiškai, kainuos daug.

Kad taip atsitiks, t.y. kad Konstitucinis Teismas pripažins įstatymu formaliai įvestą pusiau išorinį aukštųjų mokyklų valdymo modelį – valdymą per tarybas – prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo aišku nuo pat pradžių. Užkulisiuose tai pripažindavo ir kai kurie įstatymo šalininkai, sakydami, kad, kai pripažins, tada ir pataisysime, ir nutylėdami, kad iki to laiko šį tą pasitvarkysime. Kad už tai sumokėsime mes visi, jiems, deja, nė motais.

Kadangi nuo 2006 metų buvau asmeniškai įsitraukęs į su šiuo įstatymu siejamos mokslo ir studijų reformos rengimą, jo pradinį etapą, tai pastebėjau, kad, išskyrus vieną kitą, daugumai profesionalių politikų, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės, visuomenės gyvenimas kaip žmonių gyvenimas nė nerūpi. Jie bemaž į viską linkę žiūrėti per valdžios, galios ir tarppartinės konkurencijos prizmę, siekdami gauti sau ir savo partijoms kuo daugiau politinių taškų, net jei tie taškai gaunami už akivaizdžiai prastos kokybės produktą, žinoma, prieš tai jį įvyniojus į įvaizdžiu vadinamą blizgantį popierių.

Kita vertus, tai nėra pats blogiausias politikos variantas, koks būna diktatūros ar autoritarinio režimo sąlygomis. Tarppartinė konkurencija lemia, kad už politinį pseudoproduktą gauti taškai, ilgainiui jų gavėjams dažniausiai virsta politiniais guzais. Tačiau ir gero tame mažai – už politikų nekompetenciją, egoizmą ir socialinį neatsakingumą, kaip jau sakyta, sumokame mes visi. Bet kitaip, matyt, ir negali būti, kol nebus didesnio spaudimo iš apačios, kol visuomenė nesusiorganizuos į veiksmingesnes interesų grupes, kol neįsitrauks ar nebus įtraukta į politikos formavimo procesus, o tik beviltiškai lauks protingų ir sąžiningų politikų.     

Šia proga priminsiu kelis su aptariamo įstatymo rengimu ir priėmimu prieš pustrečių metų susijusius epizodus. Vienoje iš tuomet Seime vykusių konferencijų įstatymo projektą pavadinau „raiteliu be galvos, arba dar viena reforma dėl reformos“. Metaforą pasigavo kai kurie žurnalistai, ją ištiražavo, tačiau projektą stūmusiai valdančiajai daugumai tai įspūdžio nedarė. Tuomet, atrodo, nepagarsinau viso ta proga parašyto pamfleto teksto.

Štai šiek tiek patrumpintas jo variantas: „Valdžios garde prunkščia, kojomis trypia dar vienas „reformų“ klasės žirgas. Jį valdžios vyrai ir moterys ruošiasi paleisti į plačias, bet ne itin vešlias Lietuvos mokslo ir studijų lankas, kuriose ganosi didoka kaimenė žemesnės klasės žirgų. Manoma, kad „reformų“ klasės žirgas pabus už vedlį ir nuves šią kaimenę į už miškų ir pelkių esančias vešlesnes pievas, žinoma, pakeliui atsikratydamas nereikalingais pripažintų žirgelių. Viskas būtų gerai, tik va   bėda – vedliu turintis būti žirgas ir vėl su raiteliu be galvos. Jau daug tokių žirgų-vedlių su raiteliais be galvos laksto po Lietuvą – trypia kultūros, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos, viešojo saugumo ir kitas lankas, bet vešlesnių pievų taip ir nesurado, baigia nutrypti esamas, arba įklimpo pakelės pelkėse. Politinės fiziologijos požiūriu raitelis, žinoma, su galva. Tik, kad galvoje – vėjai. Raitelis nežino jojimo taisyklių , nesuvokia, kad jos turi atitikti Konstitucijos normas, dorai nemato kelio, kuriuo joja, o ir kelionės tikslą įsivaizduoja miglotai. Drąsindamas save ir savo „sirgalius“ be paliovos garsiai laido užkeikimo formules, bet dėl to, deja, reikalai nesitaiso“.

Įstatymo „stūmėjai“ tuomet, žinoma, nekreipė dėmesio ir į Lietuvos Mokslininkų Sąjungos   2009 m. balandžio 7 d. viešą pareiškimą (priminsiu, kad įstatymas buvo priimtas tų metų balandžio 30 d.). Jame buvo nurodyti konkretūs principai, kuriuos ignoruojant, įstatymas negali būti laikomas visavertės struktūrinės mokslo ir studijų reformos, be abejo,   reikalingos Lietuvai, pagrindu.  

Taigi pareiškime nurodyta, kad „įstatymo projektas:

1) iš esmės nekeičia ydingo, biurokratinio ir neefektyvaus sistemos valdymo būdo, neįtvirtina politikos formavimo ir įgyvendinimo procese nei tikros, abipusiais įsipareigojimais grindžiamos socialinės partnerystės, nei mokslininkų asociacijų – demokratinėje valstybėje būtino mokslo ir studijų sistemos struktūrinio elemento – dalyvavimo;

2) pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą universitetų autonomijos principą;

3)instituciškai neįtvirtina pagrindiniame Valstybės įstatyme įrašyto mokslo ir dėstymo laisvės principo, o tai reiškia, kad mokslininkams ir dėstytojams nesuteikiama pakankamai instrumentų gintis sistemos viduje nuo galimos administracinės savivalės;

4)nekeičia proporcijų tarp mokslinio tiriamojo ir edukacinio darbo universitetinėse aukštosiose mokyklose mokslinio tiriamojo darbo svorio didinimo kryptimi, be ko kalbėti apie kokybiškesnį mokslą ir studijas visos sistemos mastu – nesusipratimas.“ 

„Visa tai rodo, – teigiama pareiškime, – arba tai, kad įstatymo rengėjai pakankamai neįsigilino į pagrindines struktūrines sistemos negalavimų ir ydų priežastis, arba tai, kad tikrieji jų siekiai skiriasi nuo viešai deklaruojamų tikslų“. Pareiškimas baigiamas siūlymu „reformą pradėti ne nuo abejotinos prabos įstatymo priėmimo, o nuo Konstituciją atitinkančio demokratinio, interesų grupių atstovavimu ir partneryste grindžiamo mokslo ir studijų politikos formavimo mechanizmo sukūrimo“.  

Šie principai aktualūs ir dabar, tik, deja, ir dabar jų įgyvendinimui, atrodo, nėra pribrendusi nei politinė klasė, nei akademinė bendruomenė, nei visuomenės elitas apskritai. Kaip ten bebūtų, baigdamas visus sveikinu su Naujaisiais metais, linkėdamas, kad kuo daugiau   išminties ir stiprybės lydėtų mus visus.

Nuorodos: Visas komentaras lrt.lt.