V.A. Skeberdis. Moksliniai tyrimai ir viešieji pirkimai Marse: kaip neleisti panaudoti pinigų Skaitykite daugiau: http://www.de | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

V.A. Skeberdis. Moksliniai tyrimai ir viešieji pirkimai Marse: kaip neleisti panaudoti pinigų Skaitykite daugiau: http://www.de

Taip, šūkiai gražūs – viešumas, skaidrumas, dorumas... Skamba kaip žodžiai iš veikalų apie socializmo ir komunizmo statybas (statybose, beje, mažiausiai skaidrumo). Popieriuje ir iš tribūnos - viskas teisingai, norisi imti į rankas vėliavą, transparantą, viešųjų pirkimų reglamentą ir su daina pulti įgyvendinti savo mokslinių projektų ir idėjų.

Turėdami tokį tikslą dar ne visi evakavomės iš Lietuvos. Sunku paneigti, kad reikia nors truputį būti patriotu, kad taip pasielgtum. Jei esi jau kiek žinomas mokslo pasaulyje, turi idėjų bei truputį sėkmės, yra nemaža tikimybė, kad laimėsi konkursą ir gausi kažkurio (Lietuvos ar užsienio) mokslo fondo paramą – stipendiją (GRANTĄ). Atrodo, tada belieka tik atkakliai dirbti, eksperimentuoti, rašyti straipsnius, ir sėkmė labai tikėtina. Everyone gets what he wants – girdėjote tokį posakį? Nelabai logiška, bet jei įdedi daug pastangų, eini teisinga kryptimi ir nepervertini savo jėgų, kažkaip veikia.

Jei nebūtų tų nelemtų marsiečių!

Išradingi bjaurybės. Jau atrodo taip užspausti, kad nieko nebegali padaryti. Ir pinigų iš svetur nemažai ateina, kurių negali į šoną nuplukdyti „svarbesniems tikslams“, ir entuziastų šiek tiek likę, kurie kažkokiu būdu net šviežią pamainą pagimdę, ir net pirmieji rezultatai matosi. Ką daryti sutrikusiam marsiečiui? Ogi reikia taip padaryti, kad nors ir yra pinigų, niekaip negalėtum jų panaudoti.

Kiek laiko užtrunka įrangos pirkimai už ES struktūrinių fondų lėšas? 2007-2013 metų milijonai – pinigai lyg ir yra, tačiau dabar jau pati termino pabaiga, o pirkimams, kuriems konkursai prasidėjo prieš beveik trejus metus (prieš trejus, ne prieš penkerius: pirmuosius dvejus metus iš viso nieko nevyko), galo nematyti. Na, visiškai šio proceso nepavyksta sustabdyti, nors senstelėjusi įranga po truputį ateina į mokslines laboratorijas.

Velniai griebtų, kaip nemalonu! Ką dabar daryti susinervinusiam marsiečiui? Moksliniams tyrimams, deja, vien įrangos neužtenka. Dar reikia tyrėjų ir didžiulio kiekio medžiagų. Bent dalis tyrėjų neapsikentę ar nenorėdami praleisti savo produktyviausių metų belaukdami Godo, evakuosis. Puiku! Nemaloniausias dalykas yra GRANTAI. Reikia padaryti, kad žymus ir gerbiamas mokslininkas, kuris, pasirėmęs viso gyvenimo patirtimi ir nuopelnais gavo GRANTĄ, negalėtų juo pasinaudoti. Reikia paskelbti, kad gerbiamas profesorius, kuris jau įveikė žiaurų konkursą ir iškovojo savo laboratorijai finansavimą, yra vagis – jis nori pagrobti savo paties pinigus.

Visuomenė, kuri yra pripratusi, kad visi yra vagys, priima šį faktą, kaip savaime aiškų, ir džiaugiasi, kad atsirado padorių marsiečių, kurie žinos, kaip su nedoru mokslininku susidoroti. Tuo tikslu steigiami Marso filialai Viešųjų pirkimų tarnybų pavidalu. Juose įdarbinami angelai, kurie nesavanaudiškai kontroliuoja visų mokslininkų pinigus, žinoma, nė mintelės neturėdami, kad visus pinigų ryšius su verslu laikant savose rankose, galima pasipelnyti. Jei tas ir įvyksta, tai, žinoma, netyčia, dėl nepatyrimo.

Todėl dabar po viešumo vėliava moksliniams tyrimams reikalingų medžiagų ir prietaisų pirkimus galima tęsti mėnesių mėnesiais. Teritorijose, kur marsiečiai nebuvo išsilaipinę, tokie pirkimai vyksta 1-2 dienas, o jei medžiagą ar prietaisą reikia atsiųsti iš kitos šalies, tai 1-2 savaites, įvertinant transportavimo ir muitinės procedūras. Nenuneigsi, todėl tose teritorijose ir gaunami 95 proc. mokslinės ir komercinės produkcijos, kad į jas evakavosi geriausi mokslininkai, kurie savo genialias idėjas gali patikrinti nedelsdami, kitą dieną ar bent kitą savaitę. Po pusės metų šios idėjos nebebūtų aktualios.

Jei tiek reiktų laukti, nebūtų prasmės evakuotis, prasmingiau būtų grįžti į žemės ūkį. O kodėl vis dėlto tose teritorijose nėra marsiečių? Šiek tiek yra, bet tose teritorijose nėra visuotinai priimta, kad visi vagia, todėl už mokslinių tyrimų ar bet kokį kitą sabotažą gresia baudžiamoji atsakomybė.

Stebint iš šono atrodo, kad ne tik laisvose nuo marsiečių teritorijose, bet ir Lietuvoje iš savo GRANTO mokslininkas gali ne tik pramisti, bet apskritai gauti visai neblogą atlyginimą (reliatyviai neblogą, suprantama, tik lyginant su tais, kurie GRANTO neturi). Todėl logiška, kad visiems kitiems pirkiniams jis taupo kiekvieną centą.

Kaip tą viešiausiai padaryti, jei jau taip tautai svarbu žinoti, kur mokslininkas nusipirko natrio chloridą? Gi šiais laikais jau didžioji dalis firmų savo reagentus ir prietaisus su jų kainomis pristato internete. Tiesiog be jokio profesorių-vagių kontakto su korumpuotais verslininkais prekės sudedamos į virtualų krepšelį, įvertinamos transportavimo išlaidos, ir pervedus iš specialios GRANTO sąskaitos pinigus, beliktų išlaukti kelias dienas. Tai pats pigiausias ir skaidriausias pirkimo būdas, nuolatiniams klientams dar ir užtikrinantis automatines nuolaidas.

Tačiau be Viešųjų pirkimų tarnybų marsiečiai dar yra įsteigę daugybę firmų - tarpininkių tarp mokslininkų ir gamintojų. Jų paskirtis yra įvelti mokslininką į naują, mėnesius trunkantį jo pinigų dalybų konkursą ir parduoti jam tą patį prietaisą ar medžiagą dvigubai brangiau, dėl ko naiviai stebisi laisvų nuo marsiečių teritorijų mokslo ir verslo atstovai. Kaip tada jaučiasi be galo laimingas gavęs GRANTĄ laureatas, kai jis ir taip, palyginus, ubagas būdamas, moka dvigubai brangiau, nei turtingas laisvų nuo marsiečių teritorijų atstovas, dar ir padaromas vagimi?

Įdomiausia, kad jei tas vargšas profesorius net ir sugebėtų pasivogti kažkiek SAVO PATIES pinigų (o čia jau reikėtų neeilinių sugebėjimų ir drąsos, stebint didelėms žalioms marsiečių akims), vis tiek nuostolis valstybei būtų daug kartų mažesnis, negu dabar! Ar kas nors paskaičiavo, koks yra nuostolis mokslui ir valstybei, per viešuosius pirkimus praradus mėnesius ir metus darbo (beprasmiškai mokant atlyginimus), rezultatų, publikacijų, patentų? Juk negautas pelnas irgi yra nuostolis!

Sakysite, kuo čia dėti tie marsiečiai, čia mūsų laikini sunkumai (kažkur girdėta), klaidos, nepatyrimo stoka ar paprasčiausias žmogiškas kvailumas. Ne! Visi seniai puikiai mato ir žino, vyksta, ir kad tai yra negerai. O kas keičiasi? Kad kažkas pasikeistų, reikia būti marsiečių partneriu. Tada galima išsiprašyti nuolaidų ir išimčių. Ar ne taip, gerbiami atstovai? Ir dar nepaprastai operatyviai – greičiau, nei šviesa iš Marso atsklinda iki Žemės...

Skelbimas: Ieškau partnerių Marse FP8 programos vykdymui.

Nuorodos: Visas straipsnis Delfi.lt.