LMTA rektorius Z.Ibelhauptas: nereikia šūkauti – žmonės vis tiek važiuos į užsienį Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

LMTA rektorius Z.Ibelhauptas: nereikia šūkauti – žmonės vis tiek važiuos į užsienį Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news

Neturime jaunimui priekaištauti, kad išvažiuoja – parūpinkime tokias sąlygas, kad jiems nereikėtų išvažiuoti. Taip sako Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rektorius profesorius Zbignevas Ibelhauptas, apgailestaujantis, kad Lietuvoje menininkai dar turi kovoti ir įrodinėti esą reikalingi. Interviu DELFI Z. Ibelhauptas atskleidžia, kad netrukus studijuoti į LMTA atvyks kinų studentai.

– Pastaraisiais metais didesnė dalis jaunuolių renkasi socialinius mokslus. Ar jaunimą dar domina menų studijos?

– Stojančiųjų srautai dideli. Ir jeigu užeitumėte į akademiją, pamatytumėte, kad koridoriai stojančiųjų nugulti. Populiariausios specialybės yra teatras, režisūra, dainavimas, pučiamieji, styginiai, fortepijonas.

– Vadinasi, jauni žmonės mato menų specialybių perspektyvas?

– Žinote, menininkai – drąsūs žmonės. Jeigu žmogus jaučia pašaukimą, tada jis rizikuoja ir negalvoja. Aišku, negalime kiekvieno baigusio aprūpinti darbo vieta. Sovietmečiu būdavo, kad baigi ir tave nusiunčia į darbą. Bet stengiamės paruošti taip, kad absolventai darbą gautų. Pagal Darbo biržos duomenis, mūsų studentų įsidarbinimo rezultatai labai geri.

Kaip kunigai renkasi kunigystę jausdami pašaukimą, taip ir su menininkais. Kitas klausimas – valstybės požiūris. Jeigu pažiūrėtume globaliai, iš meno ir kultūros valstybė gauna didžiulę pridedamąją vertę. Per turizmą ir kitus dalykus valstybei ateina didžiuliai pinigai.

Tačiau kaip priversti politikus tai pamatyti. Jie mato tik tai, kad menų studijos brangiai kainuoja. Tačiau kai reikia atstovauti Lietuvai, ką tokiu atveju siunčia – menininkus arba sportininkus. Tada esame labai reikalingi, mylimi.

Visi menininkai būtinai visada skundžiasi. Aš esu iš tų, kurie stengiasi mažiau skųstis, o stengiasi iš situacijos kažką padaryti. Menininko įvaizdis – ateis, pradės verkti ir skųstis. Negaliu pasakyti, kad požiūris į menininkus ir meno žmones labai atviras – mums reikia nuolat įrodinėti, kad esame reikalingi. Visuomenėje nėra sąmonės, kas menas – neatsiejama, būtina visuomenės dalis. Dar turime kovoti ir įrodinėti, kad jums esame reikalingi. Tą ir darome.

– Lietuvoje nuogąstaujama, kad nemažai studentų emigruoja ir studijas renkasi svetur. Ką apie tai manote Jūs?

– Dabar madinga klausti, kodėl žmonės išvažiuoja. Neturime jaunimui priekaištauti, kad išvažiuoja, o parūpinti tokias sąlygas, surinkti tokią profesūrą, kad jiems nereikėtų išvažiuoti. Pradeda LMTA dirbti Oskaras Koršunovas – yra trauka. Pradeda dirbti Mūza Rubackytė ar Petras Geniušas – yra trauka. Reikia rūpintis, kad pas mus dėstytų ryškūs, visuomenėje matomi menininkai.

Reikia surinkti tokią komandą, pas kurią stotų. Tai pagrindinis rūpestis. O šūkauti, kad važiuoja – jie vis tiek važiuos. Dalis važiuos, nes nori išvažiuoti, pakeisti aplinką. O išvažiuoti jie turi galimybių ir įstoję į LMTA – retas, kuris per „Erasmus“ neišvyksta į užsienį metams ar pusmečiui.

– Ar dabartinė stojimo sistema padeda atsirinkti geriausius talentus?

– Priėmimo sistema nėra tobula – esame priversti konkuruoti. Bet taip daro visas pasaulis. Tačiau kaip tai vyksta? Konkuruoti galima, kai kalbame apie menininkus, jų rezultatus. Bet kai esame priversti konkuruoti dėl vieno pyrago kąsnio ir kai aplink jį turi šokti visos aukštosios, tada tarp aukštųjų neišvengiamai atsiranda įtampa.

– Ar dominate užsienio šalių studentus?

– Pas mus studijuoja žmonės iš kaimyninių valstybių. O štai liepą vyksiu į Kiniją vykdyti stojamųjų egzaminų į LMTA. Kinai pas mus nori studijuoti. Jiems pasiūlėme stoti į atlikimo meną – fortepijoną, smuiką, pučiamuosius, dirigavimą. Dar negaliu pasakyti skaičių, bet kinai susidomėję ir jie studijuotų savo lėšomis. Tai LMTA būtų galimybė užsidirbti. Turime būti atviri pasauliui.

– Iš LMTA dėstytojų teko girdėti, kad niekas iš absolventų nenori važiuoti dirbti į rajonus. Ar baigusieji, pavyzdžiui, vaidybą, nori dirbti provincijos teatre?

– Manau, čia yra problema. Šįmet renkame vadinamąjį Panevėžio kursą – ruošime būsimus aktorius Panevėžio teatrui. Tokių kursų rengimas, manau, tikslingas.

– Tačiau ar jaunas aktorius, režisierius norės rinktis, pavyzdžiui, darbą Plungėje, Kupiškyje?

– Manau, norės, jei ten vietoje bus kažkokios kūrybinės pajėgos. Pas mus viskas labiau telkiasi didžiuosiuose miestuose, tačiau pasaulyje įdomiausi, kūrybingiausi muzikiniai festivaliai vyksta nebūtinai sostinėse. Tačiau kaip tai sužadinti?

Dabar visi kalba apie regionus, regionų politiką. Bet kas tie žmonės, kurie padės? Globalėjančiame pasaulyje regionai įgyja kitą reikšmę. O ar Vilnius labai jau didelė sostinė lyginant su Paryžiumi?

– Ar turite absolventų, kurie išvyksta dirbti į regionus?

– Aišku, kad išvysta – nori darbo ir išvyksta. Kitas dalykas – gyvybingos kultūrinės terpės sukūrimas. Jei regione yra iniciatyvių žmonių, kuriančių kūrybingą atmosferą – jokio skirtumo, kur gyventi. Nuvažiuoti iš Vilniaus ar Kauno – valanda arba dvi.

Pamenu laikus, kai studijavau Maskvoje – vakare sėdi į traukinį ir kitą vakarą eini, pavyzdžiui, į Richterio koncertą Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje. O tada grįžti atgal, sukari 1000 km. Tad ar 300 km spindulys problema? Jau dabar pradėkime galvoti, kaip regionai atrodys po 5, 10 metų. Jie gali ir turi būti puikiausiais kultūros centrais.



Nuorodos: Visas straipsnis portale Delfi.lt.