chemikas-skeptikas, 2007 11 29 11:36 Nežinau, kas galėjo išreikšti pagyras šiam įstatymo kvaziprojektui (arba kvaziįstatymo projektui). Kaip matome iš kitų interneto svetainių (pvz. Lietuvos mokslininkų sąjungos), kritikos šiam kvaziprojektui pernelyg daug, todėl ŠMM klerkai ir kai kurie Mokslo tarybos nariai, ruošę šį projektą, civilizuotoje šalyje turėtų atsistatydinti, arba būti išvaryti.
Žiūrint į šį projektą strategiškai, reikia suprasti, kad jau beveik 10 metų veikiama, kad mokslas ir tyrimai būtų nepatrauklus užsiėmimas tiek mokslininkams, tiek jų pamainai - jauniems tyrėjams ir doktorantams: a) menkas finansavimas - maži atlyginimai, laisvų (kad ir nedidelių) lėšų inicijuotiems tyrimams (inovacijai)nebuvimas; b) socialinių garantijų nebuvimas - visi mokslininkai Lietuvoje dirba pagal 3-5 m. terminuotus kontraktus, kas akivaizdžiai prieštarauja EU nuostatoms (tenai apie 35 m. sulaukę mokslininkai jau dirba pagal nuolatinius (tenure arba tenure-track kontraktus)). Šnekos apie mobilimo įtaką mokslo pažangai Lietuvos sąlygomis visai nepagrįstos - grįžęs iš JAV ar V. Europos jaunimas nelabai nori eiti į socialiai neapsaugotas darbo vietas; c) karjeros perspektyvų sujaukimas - veikiant įvairių lygių demagogams (kaip taisyklė, nelabai gabiems bet pretenzingiems mokslininkams), sugriautas habilitacijos procesas, leidžiantis mokslininkų tarpe atskirti grūdus nuo pelų. Nereikia kalbėti apie tai kaip apie Sovietinį anachronizmą - panašios procedūros yra GB, FR, DE ir PL, iki kurių pasiekimų mums dar toli; d) nekalbu jau apie aukštojo mokslo problemas.
Žiniasklaidoje kartais iškyla 'baudžiavinių' santykių akademinėje visuomenėje problema, tačiau minėtas įstatymo projektas yra dar reakcingesnis, t.y., įtvirtina vergovinius santykius. Turiu galvoje neveiksnių tarybų numatymą (2/3 pašalinių), kurie, kaip taisyklė, nesilankys posėdžiuose.Taigi, arba jais bus manipuliuojama, arba jie bus nekompetetingi spręsti problemoms. Eilinį kartą tretiruojami institutai. Negi VU išminčiai mano, kad jų mechaninis inkorporavimas padės išspręsti jų pačių problemas, su kuriomis jie ir dabar prastai susitvarko? Be to, mes matome puikius neuniversitetinių institutų funkcionavimo pavyzdžius - M. Planck sistemą DE, CNRS - FR, analogai - ES, IT. Kitas absurdas - taikomųjų tyrimų 'nuleidimas' institutams - tuo turi užsiiminėti šakiniai (ministerijų ar pramonės) institutai ar konstruktorių biurai. Matosi, kad reformatoriai serga 'makropsija', nesšiems tikslams reikia ir naujų žmonių, ir naujos žinioms imlios pramonės.
Pabaigai: a) reformos turi būti orientuotos į ilgalaikes perspektyvas, potencialo išlaikymą ir nenutrūkstantį kompetencijos perdavimą, ir užtikrinti sąveiką su pramone ne dabartiniu jos lygiu, o orientuojantis į žinioms imlias technologijas. Tai, dėje, ne vien ŠMM, bet ir Lietuvos 'pramonininkų' problema; b) reikėtų grįžti prie 1993 m. įstatymo nuostatų ir atsiriboti nuo abiejų reformatorių grupių.
http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=15152245&com=1&s=1&no=20

XY, 2007 11 16 09:25 http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=15017871&com=1
Dabartinis įstatymo projektas yra diskriminacinis, nedemokratinis ir dar prieštarauja LR Konstitucijai. Nepasitikėjimas Lietuvos mokslininkais trykšte trykšta iš viso projekto. Protingi tik užsienio ekspertai, galintys ką nors įvertinti, protingi tik su mokslu ir studijomis niekuo nesusiję ir jo neišmanantys, nes tik jie gali valdyti mokslą (apie senatų ir tarybų rinkimus). Žodžiu, norima daryti viską, kad tik būtų kuo blogiau, kad Lietuvos mokslininkai būtų nustumti ir išstumti. Važiuokit į užsienį, o tada iš ten galėsite ekspertuoti, vertinti. Ten gyvendami būsite protingi, o čia esate nuliai.

vs, 2007 11 20 21:27 http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=15017871&com=1
istaymas numato ivesti studiju ir mokslo sistemoje tarybu valdzia. viska kontroliuos mistines tarybos, kurioms rekes kone tukstncio zmoniu. kur sitiek kvalifikuotu zmoniu imti, jei net Lietuvos mokslu taryba nesugeba rasti keliasdesimties normaliu ekpertu? valstybiniam mokslo ir studiju fondui tenka prasyti suomiu pagalbos paprasciausioms ekspertizems atlikti, ministerija irgi stokoja valdininku. viliunas nusifantazavo ir sukirsino visus.

Gerbiami mokslnininkai, persiunciu Emilijos Banionyte laiska.

Noreciau ir as prasyti Jūsų pagalbos ir užtarti bibliotekas.

Jei turėtumėte pasiūlymų ar minčių prasau, rasykite man, kolegems emilija.banionyte@vpu.lt Rimute.Abramcikiene@bl.vtu.lt ir Gene.Duobiniene@ktu.library.lt

Bibliotekose atliekams mokslinis darbas (dokumentu publikavimas, personaliniu fondu tvarkymas, bibliografines rodykles, kaupiamos publikaciju duomenu bazes) kaip pagalbinis moksliniu tyrimu baras - neivardinamas istatyme. Ateityje mums butu tikrai sunku gauti finansavima duomenu baziu prenumeravimui, jei nebusime bent jau Mokslo ir studiju kokybes uztikrinimo (40 str.) straipsnyje, kaip mokslines informacine bazes dalis.

Kaip Emilijos rasyta, laiko turime nedaug.

Pagarbiai
Dr. Birute Railiene
Head of Reference Service Department
Library of the Lithuanian Academy of Sciences
Zygimantu 1/8
Vilnius 01102
LITHUANIA

----- Original Message -----
From: Emilija Banionyte
To: LMBA
Sent: Tuesday, November 20, 2007 6:22 PM
Subject: Fw: Mokslo ir studijų įstatymo projektas, atsižvelgus į gautus pasiūlymus, koreguojamas

Labas vakaras,

tikriausiai dauguma jusu skaite ir zino, kad siuo metu vyksta intensyvus Mokslo ir studiju istatymo, kuris pakeis Aukstojo mokslo istatyma, projekto svarstymas. Jei kas neskaite - siulau paskaityti http://www.smm.lt/docs/d_panele/MSI_2007-11-06%20siunciamas.pdf

Idant kiekvienas savo nuomones individualiai ministerijai nerasytume, siulau savo nuomones surasyti man, LABA pirmininkei Rimutei Abramcikienei ir iniciatyvines grupes narei Genei Duobinienei. Jei yra dar norinciu isijungti i iniciatyvine grupe - mielai kvieciame.

Siandien ministerijoje vykusiame darbo grupes duomenu bazems skirstyti posedyje, kuriam vadovavo SMM sekretorius Giedrius Viliunas, buvome paprasyti kuo greiciau pateikti savo pastabas ir pasiulymus - o tokiu turetu buti ne viena ir ne dvi, nes bibliotekos iš šio įstatymo projekto išgaravo... Zodis biblioteka jame paminetas vieninteli karta - prie nevalstybiniu aukstuju mokyklu steigimo (27 str.). Kitur biblioteku nerasta... Jei dabar nesureaguosime ir savo pastabu neissakysime, priemus istatyma, saukstai bus popietu.

Taigi laukiame pastabu ir pasiulymu - ir prasau nedelsti, siulymus turime pateikti kuo greiciau. Siulymus prasau formuluoti trumpus, aiskius ir labai kontrecius, be jokiu bereikalingu emociju - jos niekam nepades. Dar karta prasau nerasyti visam forumui - ne visi nores dalyvauti diskusijose. Rimutes adresas Rimute.Abramcikiene@bl.vtu.lt , Genes adreasas Gene.Duobiniene@ktu.library.lt, mano adresas emilija.banionyte@vpu.lt

Emilija

----- Original Message -----
From: SMM naujienos
To: emilija.banionyte@vpu.lt
Sent: Tuesday, November 20, 2007 9:50 AM
Subject: Mokslo ir studijų įstatymo projektas, atsižvelgus į gautus pasiūlymus, koreguojamas

Mokslo ir studijų įstatymo projektas, atsižvelgus į gautus pasiūlymus, koreguojamas
2007-11-20

Švietimo ir mokslo ministerija gavo nemažai pasiūlymų, pastabų parengtam Mokslo ir studijų įstatymo projektui. Daugiausiai siūlymų, pastabų sulaukta dėl mokslo institutų, aukštųjų mokyklų valdymo, finansavimo, studijų kokybės užtikrinimo būdų. Siūlymai diskutuojami su socialiniais partneriais, o įstatymo projektas koreguojamas.
Atsižvelgus į visų suinteresuotų grupių nuomones, pakoreguotas ir apsvarstytas įstatymo projektas kartu su gautas atsiliepimais bus pristatytas Vyriausybei.

Mokslo ir studijų įstatymo projektas aptartas su studentų ir ekspertinių mokslo institucijų bei mokslo institutų direktorių konferencijos atstovais. Taip pat įstatymo projektas pristatytas Lietuvos universitetų rektorių, kolegijų direktorių konferencijų, Aukštojo mokslo tarybos nariams.

„Susitikimai buvo labai naudingi, gavome daug išsamių komentarų ir pastabų. Visus atsiliepimus, tiek gautus raštu, tiek išsakytus per susitikimus, pateiksime Vyriausybei kartu su dabar koreguojamu įstatymo projektu. Norime, kad šis įstatymas būtų visų mūsų – tiek studentų, tiek mokslininkų, tiek kitų mokslo ir studijų sistemos pažanga suinteresuotų visuomenės grupių nuostatų išraiška. Todėl dialogas su socialiniais partneriais yra būtinas,“ – sako Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Giedrius Viliūnas.

Įstatymo projektas skelbiamas Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje www.smm.lt

Elona Bagdanavičienė,
Ryšių su visuomene skyriaus vedėja,
tel. (8 5) 2191229

Manau, įdomios mintys.
Kaip žmogiška norėti būti pažangiam. Ne mažiau žmogiška trokšti būti reformatoriumi, pažangiu permainų nešėju, pranašiškai skelbti apie neišvengiamas permainas ir smerkti tuos, kurie priešinasi tikrai ar įsivaizduojamai pažangai.
Akademinės srities atstovai taip pat yra žmonės. Jie gal net labiau nei kiti veržiasi į pranašus. Tokie neretai jie ir yra. Savo tyrimų srityse.
Žaidimas į vienus vartus
Tokios ir panašios mintys ima kamuoti, kai stebi diskusijas aukštojo mokslo reformų klausimais. Šiose diskusijose aktyviai dalyvauja ir kai kurie akademinio pasaulio atstovai. Tiesą pasakius, tai, kas vyksta, vargu ar galima pavadinti diskusija. Kaip jau įprasta mūsų šalyje, tai greičiau vienpusis klausimo ideologizavimas, žaidimas į vienerius vartus.
Jo mechanika iki skausmo pažįstama – kas nors paskelbia, kad kokioje nors srityje padėtis yra nepakenčiamai bloga, kad permainos yra neišvengiamos, kad geriausias vaistas nuo negalių yra tos srities privatizavimas. Kad visi tie, kurie mano, jog reformos turi būti kompleksiškos, kad beveik kiekvienas reformų receptas turi tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų, yra geriausiu atveju konservatyvaus mąstymo atstovai, kurie vadovaujasi, kaip tikras lietuviškas reformatorius pasakytų, reliktiniais sovietinio mastymo principais.
Visais tais atvejais buvo veikiama pagal tą pačią gerai išbandytą ideologinio valdymo schemą. Šios šalies pagrindiniai galios centrai – pirmiausia žiniasklaida – dar neprasidėjus diskusijai paskelbia, kokias permainas galima laikyti pažangiomis ir kokias ne. Paskui visais informaciniais kanalais yra garsinamos reformų idėjos. Jos savaime suprantamos kaip pažangios. Kadangi visada randasi žmonių, norinčių būti pažangiais, būti su galingaisiais, su laimėtojais, reformų agitatorių ir propagandininkų paprastai netrūksta. Taip buvo tarybiniais laikais, tas pats vyksta ir dabar.
Nuo to laiko, kai mūsų politiniai lyderiai paskelbė, jog aukštajam mokslui būtinos reformos, visuomenei nebuvo pateikta nei bent kiek sistemiškesnė padėties, nei lyginamoji Europos šalių patirties analizė, nei negalavimų diagnozė ar artikuliuotai išdėstyta reformos strategija.
Tačiau nuolat skambėjo leitmotyvas – aukštojo mokslo padėtis yra kritiška, jei ne katastrofiška, jį reikia esmingai ir kuo greičiau pertvarkyti...
Iš šventosios dvasios
Aukštasis mokslas iš tiesų turi sunkumų. Kai kurios iš jų – fundamentalios. Paminėsime bent keletą svarbiausių. Pirmiausia tai didėjantis neatitikimas tarp sparčiai didėjančio poreikio naujoviškoms žinioms ir aukštųjų mokyklų gebėjimo jas generuoti arba bent jau retransliuoti jas iš labai dinamiškai besiplėtojančios pasaulinės mokslinės erdvės.
Blogiausia, jog mokslas vis prasčiau orientuojasi savo vidinėse problemose, kurios, pavyzdžiui, susijusios su pseudožinių, dezinformacijos gamyba, su prasta mokslinės veiklos organizacija, vadyba....
Kitas fundamentalus klausimas yra mokslo realaus visuomeninio statuso žemėjimas.Tai susiję su tuo, jog į žinias žiūrima kaip į visais požiūriais pigų ar net nemokamą produktą. Dėl to mūsų, tenka nuolat tai priminti, provinciali ir XIX amžiaus vaizdiniais gyvenanti diduomenė (aristokratų mes neturime) mano, jog mokslas gali gyventi iš šventosios dvasios. Deramai nefinansuojama.
Pažangūs „teisingi“ mąstytojai
Trečias dalykas, kamuojantis mūsų aukštąjį mokslą, yra blogas jo valdymas. Nei politiniu, nei administraciniu lygmeniu nesusivokta, jog reikia apsibrėžti, ko iš aukštojo mokslo norima, kaip keičiasi jo veikimo principai globalizacijos ir visų skelbiamos, tačiau realiai nesuprastos, žinių ekonomikos sąlygomis. Tokiais atvejais įprasta visus šunis sukarti ant politikų, tačiau savo proporcingą atsakomybės dalį turi prisiimti ir daugiau indoktrinavimo nei visavertės, laisvos diskusijos skatinimo besiimanti žiniasklaida, verslas bei kiti galios centrai ir, be abejo, pati akademinė visuomenė, kuri, turėdama silpnokus lyderius, per daug aukštojo mokslo reformos šauklių ir per mažai šios sferos analitikų, nesugeba deramai įsijungti į svarstymus, nulemsiančius aukštojo mokslo ateitį. Taip, veikia komisijos, į kurias įeina neaišku kieno skirti mokslo žmonės, tačiau jos yra kažkur toli ir aukštai. Baisiausia yra tai, kad į tas komisijas gali būti įtraukti, kaip ir tarybiniais laikais, tik „teisingai“ mąstantys žmonės.
O „teisingai“ mąstantys, sprendžiant iš informacinio fono, yra tie, kurie siūlo porą stebuklingų eliksyrų nuo visų aukštojo mokslo negalių...
Tai individualistinė Miltono Friedmano idėja, kurią nuosekliai „stumia“ Lietuvos rinkos fundamentalistai, kai kurie aktyvūs, tačiau nelabai konceptualūs mokslo atstovai (ypač gamtamoksliai) bei privačios aukštosios mokyklos.
Tokia teorija yra ir dėl to neturėtume išgyventi.
Nuogąstavimų kelia tai, kad mūsų šalyje nėra atstovaujama kitokia konceptuali pozicija dėl aukštojo mokslo pertvarkos. Ją galima būtų vadinti holistine. Ją, mūsų manymu, galima laikyti labiau europietiška, tuo tarpu M.Friedmano idėjos labiau priimtinos yra JAV kultūrai, nors ir ten jos susilaukia nemažai kritikos.
Rojus vegetuojantiesiems
Ir pats būdamas netobulas, turiu teisę abejoti ir kitų tobulumu. Labai netobulai atrodo bandymai aukštojo mokslo ligų gydymui naudoti paprastas priemones. Tokias kaip studento krepšelis ar reformuotos universitetų tarybos.
Neatrodo, kad jos išspręstų mokslininkų darbo sąlygų ir darbo atlygio, universitetų senėjimo, jaunų talentų pritraukimo, masinio dieninių studijų studentų darbo studijų sąskaita, būsimo drastiško studentų skaičiaus mažėjimo, kokybiškos universitetų vadybos, pertvarkų konstitucingumo (žr. Konstitucijos 41 str.) ir kitas problemas. Tai primena jaunystės eliksyro paieškas.
Trokštama pigios reformos
Apimti reformavimo ekstazės dauguma reformatorių nepastebi pikantiškos aplinkybės – politinės partijos sutardamos, jog aukštąsias mokyklas reikia pertvarkyti, neprisiima bent kiek aiškesnių finansinių įsipareigojimų. Taigi tie, kurie į šį reikalą turi pažvelgti iš viešojo intereso pozicijų ir galvoti apie viešojo intereso apsaugą akademinėje sferoje, mano, jog valstybės biudžetas reformuojant aukštąjį mokslą nieko dėtas. Rinka viską sutvarkys paprastai. Tai tik patvirtina nuojautą, kad valdžia, kaip ir entuziastingieji reformatoriai iš akademinių sluoksnių, laukia stebuklo – nieko biudžetui nekainuosiančios aukštojo mokslo reformos.
Tie, kurie vykdo reformas, neturėtų įsijausti į stebukladarių vaidmenį. Galime būti tikri – stebuklų nebus net tuo atveju, jei mums pavyktų paruošti gerą kompleksinį reformos scenarijų. Tam dar reikės aiškios ir tvirtos politinės valios, rimtų finansinių valstybės įsipareigojimų ir demokratinės reformų eigos priežiūros. Mums tai sunkiai įgyvendinamos sąlygos.
Daug blogiau procesai klostysis, jei darysime kaip mums įprasta – paskelbę tobulinimo vajų, naudodami paprastas ir pigias priemones, „priskaldysime malkų“, sukelsime sistemoje dar didesnę netvarką. Tai dar labiau padidins mūsų atsilikimą nuo mūsų europietiškų partnerių, sulėtins žengimą žinių ekonomikos link ir galų gale sukels ekonominio sustabarėjimo, gerovės kritimo problemų. Būtų beveik stebuklas, jei įvykiai nesiklostytų pagal pastarąjį scenarijų. Deja, belieka tikėtis stebuklo, kad mes nepatikėsime pranašais ir stebukladariais ir išnagrinėsime problemą iš anksto pripažindami ją labai rimta, sudėtinga ir esmingai lemiančia šalies ateitį. Visas straipsnis:
Povilas Gylys. Reformatoriai, pranašai ir stebukladariai, “Atgimimas” 2007 m. Nr. 12 http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/62413
Komentaras Zhilvinas 2007-05-16 14:02 Dzhiugu, kad vieshai pasirode pirma argumentuota shvietimo reformas apzhvalga. Daugiau alternatyvu.

Siunčiu pluoštą susiųstų pastabų MSĮ projektui. Jos yra patalpintos ir ?q=lt/node/716 puslapyje. Ten galima ir diskutuoti.

Iš net skubotų pastabų seka, kad kol yra tokia arti valdžios esančiųjų ir jų draugų pozicija universitetų, institutų, tyrėjų atžvilgiu, siūlyti konkrečių Projekto straipsnių pakeitimus netikslinga. Atskirus Projekto skyrius būtina perrašyti iš esmės.

1. Jeigu nesimokoma net iš savo patirties: jau 1/3 narių iš šalies paskyrimas į institucijų tarybas (kaip ir LMT) nepasiteisino, nes beveik paralyžiuoja jų darbą, didina galimybę jais, kaip nesigilinančiais į esmę, abejingais institucijos ateičiai, manipuliuoti, tai paskyrimas 2/3 su reikalavimu surinkti 2/3 į posėdžius – diversija. Tokiomis tarybomis, su iš šalie jų statytiniu pirmininku, valdininkai ir/arba rektorius, direktorius, manipuliuos laisvai, intrigos, demagogija ir korupcija liesis laisvai.
2. Jeigu nesimokoma iš net kaimynų latvių, sužlugdžiusių savo šalies mokslą, nelaimės, ir po 16 metų varoma jų keliu naikinant mokslo institutus, pereinant prie korupcinio (gražiai vadinamo programiniu ir konkursiniu) finansavimo (tikras programinis ir konkursinis finansavimas Lietuvoje buvo maždaug iki 1999 m.; dabar- pradžioje lėšų pasidalinimas „po kilimu“ tarp interesų grupių, o tik po to atviri konkursai jų viduje; čia galės dalyvauti ir užsienio ekspertai), tai daug ką rodo.
3. Jeigu suplanuota atiduoti universitetus ir institutu draugams iš UAB‘u ir kontorų, prieš tai (prieštaraujant dabartiniams direktoriams: jie norėjo likti mokslininkais.) sukūrus administratorių kastą su galimybe 10-15 kartų (be priedų už papildomų projektų vykdymą; tokie priedai – neriboti) didesnius už mokslininkų atlyginimus (neis gi iš UAB‘o ar kontoros instituto direktoriumi už mokslininko+40% algą kokia buvo iki šiol), rodo planų mastus.
4. Kai Projekte numatytos LMT funkcijos neturi nieko bendro su „mokslo, studijų ir eksperimentinės plėtros politikos“ klausimais. Ji tik „įgyvendina”, „finansuoja“, „skiria finansavimą“, „administruoja“ parodo, kad „tvarką“ moksle ir studijose darys grupelė pasirinktųjų. .
5. Jeigu į mokslininkus požiūris diametraliai priešingas Europos tyrėjų chartijai, padorumo principams ir t.t., kokie gali būti siūlymai?
Kol tokios arti valdžios esančiųjų nuostatos, negalima duoti eigos teisės aktams. Nes toliau jų nebeįmanoma sukontroliuoti, ypač nebesant ko nors panašaus į normalią Lietuvos mokslo tarybą.. Mokslininkai ir dėstytojai neturi tam nei laiko, nei galimybių, o esantieji arti valdžios bet kuriame etape, ypač paskutiniu momentu, pakeitę keletą frazių gali radikaliai pakeisti esmę ne mokslo ir studijų ir valstybės naudai.
Vienas pavyzdys, po ilgų svarstymų 15 projektų rašymų ir t.t. buvo priimti Universiteto mokslo instituto nuostatai, reorganizuoti institutai, po ilgiausių svarstymų paruošti ir Vyriausybės patvirtinti jų statutai. Ir staiga, be jokių svarstymų atsiranda Nuostatų pakeitimas, kurį pasirašo Finansų ministrė, pavaduojanti Ministrą Pirmininką Dalia Grybauskaitė. Pakeičiami du trečdaliai nuostatų, pakeitimai prieštarauja galiojantiems statutams ir t.t. Tokių įstatymų pakeitimų ir Vyriausybės nutarimų, ypač vasarą, kai visi atostogauja, kai yra laikinas Premjeras, ŠM ministrą pavaduoja kitas ministras ir pan., kai niekas negali sureaguoti, prastumiama daug. Panašiai dabar svarstomame LMT nuostatų projekto naujame variante, (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=307524&p_query=&p_tr2= ), XP-2404(2) projektas, radikaliai pakeista Valdybos formavimo tvarka: joje nebelieka nei universitetų rektorių konferencijos prezidento, nei mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininko ir t.t.. Gal LMA prezidento (Steponavičiaus siūlymas). Vien iš funkcionierių sudaryta Valdyba, dalyvaujant pusei narių bendru sutarimu, faktiškai ŠMM atstovui pasiūlius, viskam pritars ir viską nuspręs. Ir nereikia draugams nei 2/3 dalyvavimo, nei surinkti pusės nuo visų Valdybos narių pritarimo, tą reiks pasiekti tik ujamose mokslo ir studijų institucijose) O susirinkę komitetų ir bendruose tarybos posėdžiuose eiliniai tarybos nariai galės tik pasibėdoti. Jų kalbos ir nutarimai niekam nebus įdomūs. (Tokį vertinimą diktuoja pastarųjų metų praktika, kai už LMT, tam neturėdamas įgaliojimų, „dirba“ interesų grupės nurodyta kryptin LMT pirmininkas.
Taigi dabartinėje situacijoje paleidus tokį projektą į Seimą, pasekmės būtų neprognozuojamos.
Reikia laukti palankesnio arti valdžios esančiųjų požiūrio į mokslą ir studijas. Ir tada bandyti paruošti normalų įstatymą.
Kiek galima uiti ir gąsdinti mokslininkus? Kada pas mus ateis europietiškos nuostatos, jeigu ne su pagarbiu, tai bent jau padoriu požiūriu į mokslo žmogų ir mokslo instituciją?
Kai patys žymiausi mokslininkai, kuriems vykdomos ir planuojamos reformos turėtų būti labiausiai palankios, privačiuose pokalbiuose sako, kad „visą naktį nemiegojau perskaitęs naujo Mokslo ir studijų įstatymo projektą“, gal kažkas nevisai gerai su „reformatorių“ tarnavimu Lietuvos valstybei? Ir kas ta Lietuva be lietuvių galinčių pareikšti savo nuomonę ir oriai, be nuolatinio streso darbuotis? („Lietuviai vyrai nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta net keturis kartus dažniau nei švedai. To priežastis – lėtinis stresas“ (Veidas, 2007m. lapkričio 15d.).). Moksliniam darbui būtinas susikaupimas, stabili kūrybiška aplinka. Mokslininkai nuolatinės, grėsmės, puolimo, gąsdinimų, baimės, permanentinių reformų aplinkoje dirba jau 15 metų. Pradžioje – dėl objektyvios priežasties – ekonominės krizės, o pastaruosius 10 metų dėl interesų grupuotės puolimo, permanentinių reformų ir intrigų. Specialiai kuriama situacija, kad kiekvienas mokslininkas, tyrėjų grupė kovotų tik už sako išlikimą, būtų baimės apsuptyje ir neturėtų nei laiko, nei jėgų pagalvoti apie bendresnius šalies reikalus, prisidėti prie vakarietiškos teisinės visuotinės gerovės valstybės kūrimo. „Susidaro įspūdis, kad sovietinio agresoriaus ir diktatoriaus monstrą visuomenėje keičia nauji mūsų nuosavi demonai – nebaudžiamumas, korupcija, totalinis nepasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis. Kas Lietuvą atvedė į šią visuomeninę aklavietę. Tiek valstybė, tiek jos institucijos piliečiams asocijuojasi su konkrečiais žmonėmis ir jų poelgiais.“ (Veidas, 2007m. lapkričio 15d.).
Aš kategoriškai nepritariu projekte numatytam mokslo institutų žlugdymui. Kai per 15 metų nesugebant ką nors reikšmingesnio sukurti, pvz., bent jau mažai kainuojantį labai reikalingą Lietuvai stiprų Ekonomikos ir finansų institutą (dabar gi Lietuvoje net apie infliaciją pilamas tik buitinis primityvizmas, o ką jau kalbėti apie ekonominių krizių prognozavimą ir prevenciją), Tarptautinės teisės institutą, būtiną derantis Briuselyje, pardavinėjant Mažeikius ir kitus strateginius objektus, vykdant tarptautinius projektu, bylinėjantis Strasbūre ir Liuksemburge, derantis su užsienio investuotojais ir t.t. Niekas Lietuvoje nesupranta, ką galima pagal ES direktyvas daryti, o ko ne, pvz., kurti trigalvį slibiną, leidžia Briuselis ar ne? Kiek sugaišta laiko, išleista lėšų, o nesuprasta.
Kiek galima griauti mokslą? Estai jau 12-15 metų kuria.
Įstatymų projektai privalo būti rašomi prisilaikant Kovos su korupcija strategijos principų.
Sukurti korupcinę valstybę didelio mokslo nereikia, užtenka įvaldyti intrigų ir demagogijos meną. Tačiau kelias atgal trunka dešimtmečius, jeigu ne šimtmetį ir reikalauja ne tik mokslo, proto, bet didelės politinės valios.
Pagarbiai
Bronius Kaulakys

LURK nutarimas dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo projekto

Lietuvos universitetų rektorių konferencija vienareikšmiškai pripažįsta Lietuvos aukštojo mokslo reformos poreikį ir remia šią reformą propaguojančių plačių visuomenės sluoksnių iniciatyvą, o taip pat sveikina LR Švietimo ir mokslo ministerijos pastangas dirbant šia linkme. Aukštojo mokslo reforma turi įgyvendinti Europos Sąjungos ir Bolonijos proceso strateginių dokumentų nuostatas, laiduoti universitetų konkurencingumą Europos ir pasaulio mokslo žinių rinkoje, užtikrinti Lietuvos valstybiniams universitetams galimybes pilnavertiškai dalyvauti Europos aukštojo mokslo erdvėje.

Susipažinusi su LR Švietimo ir mokslo ministerijos parengtu LR Mokslo ir studijų įstatymo projektu Lietuvos universitetų rektorių konferencija džiaugiasi, kad ministerija, laikydamasi 2007 metų birželio 14 d. politinių partijų susitarime dėl aukštojo mokslo reformos numatytų terminų pateikė išsamų savo požiūrį į perspektyvinę Lietuvos aukštojo mokslo raidą. Pritariame, kad daugelis mokslo ir studijų sistemos trūkumų atsirado dėl atsilikusio teisinio reglamentavimo, todėl būtina iš esmės atnaujinti teisės norminiuose aktuose išdėstytas teisės normas. Taip pat teigiamai vertiname ministerijos siūlymą aukštojo mokslo ir studijų sistemoje įgyvendinti subsidiarumo principą, nors manome, kad jis galėtų būti išplėstas.

Vis tik tenka apgailestauti, kad ministerijos nepasiekė idėjos, suformuluotos 2006 12 04 mūsų institucijos pranešime „Dėl tolesnės aukštojo mokslo reformos“, kuriame mes kėlėme fundamentalų aukštojo mokslo reformos klausimą: pagrindinė studijų kokybės prielaida, universitetų konkurencija, yra neįmanoma be tikros universitetų autonomijos, kurią aukštosioms mokykloms suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija (40 str. 3 d.). Šis kritinis aukštajam mokslui klausimas buvo pakartotinai iškeltas 2007 11 01 bendrame mūsų ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos pareiškime „Dėl Lietuvos aukštojo mokslo reformos pagrindų“, aiškiai nubrėžiant pagrindinę autonomijos įtvirtinimo prielaidą - specialaus teisinio statuso pripažinimą valstybiniams universitetams, nepriskiriant jų prie biudžetinių įstaigų ir valstybės aparato dalies. Teisinio statuso klausimo išsprendimas sąlygotų kitų būtinų reformos krypčių, t.y., aukštųjų mokyklų valdymo, administravimo, akademinių reikalų tvarkymo, studijų ir mokslo finansavimo, universitetų turto tvarkymo ir nuosavybės sprendimo būdus.

Mūsų institucija, aktyviai dalyvaudama Europos universitetų asociacijos veikloje, jau ne vienerius metus stebi akivaizdžią ir vienareikšmišką universitetų autonomijos stiprinimo tendenciją. Štai 2005 04 20 Europos Bendrijų komisijos komunikate „Europos intelektinių gebėjimų sutelkimas: sudaryti universitetams sąlygas visapusiškai prisidėti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“ suformuluota aiški valstybės ir universitetų atsakomybės takoskyra: „Universitetai siekia iš esmės naujos tvarkos (arba „sutarties“) su visuomene, pagal kurią jie būtų atsakingi ir atskaitingi už savo programas, darbuotojus ir išteklius, o valstybės institucijos užsiimtų strateginiu visos aukštojo mokslo sistemos orientavimu“ (3.2 punktas). Tos pačios nuostatos atspindėtos Europos universitetų asociacijos priimtame dokumente „Lisabonos deklaracija. Europos universitetai po 2010: įvairovė ir bendras tikslas“, kuriame fundamentali reikšmė suteikta universitetų autonomijai, apimančiai savarankišką materialiųjų ir žmogiškųjų išteklių valdymą ir atskaitomybę. Siekdami perduoti geriausių užsienio partnerių patirtį, konferencijos priimtuose dokumentuose mes paaiškinome savo požiūrį į tolesnę aukštojo mokslo reformą. Ji neišvengiamai turi apimti universitetų finansavimo, nuosavybės, administravimo ir akademinių reikalų tvarkymo pertvarkymą. Detalizavome kiekvienos iš šių reformos dalių turinį. Deja LR Mokslo ir studijų įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) labai tolimas nuo mūsų požiūrio šiais aspektais:

- universitetai toliau išlieka valstybės biudžetinėmis įstaigomis (5 str.), o ne atskiros rūšies juridiniais asmenimis. Šis statusas reiškia, jog visas biudžetinių įstaigų veiklos reglamentavimas galioja universitetams. Tuo universitetai sulyginami su valstybės aparatu ir niveliuojamas LR Konstitucijos 40 str. 3 dalies veikimas. Šioje padėtyje universitetai kiekvieną kartą turi įrodinėti valdininkams, jog jie turi autonomiją ir yra skirtingi, nei eilinės biudžetinės įstaigos. Labai dažnas valdininkas, perskaitęs įstatyme, jog universitetas yra „biudžetinė įstaiga“, nebenori girdėti apie jokias universiteto autonomijas. Pabrėžiame, jog šį klausimą mes pripažįstame fundamentaliu visai aukštojo mokslo sistemai. Negalime nutylėti ir to, kad Įstatymo projekte numatyta galimybė valstybiniams universitetams veikti kaip viešosioms įstaigoms (5 str.) yra visiškai iškrentanti iš normų sistemos: nenumatyti jokie mechanizmai leidžiantys keisti esamą statusą į viešosios įstaigos statusą; viešųjų įstaigų įstatyme numatyta valdymo sistema visiškai nesuderinama su Įstatymo projekto nuostatomis; imperatyvi Įstatymo projekto nuostata (72 str.), reikalaujanti universitetų pajamas įtraukti į valstybės biudžeto pajamas, nesuderinama su viešųjų įstaigų įstatymu. Manome, kad viešųjų įstaigų statuso galimybė yra įrašyta visiškai neatsakingai, sukuriant neva laisvo pasirinkimo regimybę.

- LR Švietimo ir mokslo ministerijos įtaka universitetų valdyme radikaliai padidinta. Įstatymo projektas numato kardinalų universitetų tarybos narių įgaliojimų praplėtimą, suteikiant plačią kompetenciją ūkinėje universiteto veikloje, žmogiškųjų išteklių valdyme, rektoriaus skyrime ir atleidime (17 str.). Tuo pačiu yra išplėsta ministerijos įtaka: ji skiria du trečdalius tarybos narių. Viena vertus, tai trumparegiškas požiūris į valdymo klausimą, preziumuojant, kad „ministerija žino, ko universitetams reikia“. Pažangiausios pasaulio valstybės tokios kaip JAV, Didžioji Britanija, o nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. ir Prancūzija suprato, kad biurokratinis universitetų valdymas yra tolygus bandymams apskaičiuoti „apskritimo kvadratūrą“, išsireiškiant „ The Econimist“ žodžiais. Kita vertus, negalime nutylėti, jog toks brutalus valstybės įsiveržimas į universiteto valdymą tiesiogiai pažeidžia LR Konstitucijos 40 str. 3 d., garantuojančią universitetui autonomiją. Pažymime, kad šis ministerijos kompetencijos praplėtimas yra atliktas prisidengiant kilnia idėja: „didinti universitetų atskaitomybę, įtraukiant į valdymą socialinius partnerius“. Ši idėja universitetams priimtina, tačiau socialinius partnerius privalo pasirinkti universitetų bendruomenės.

- universitetų valdomo turto režimas išlieka nepakitęs – valstybės nuosavybė. Įstatymo projektas žengia dar toliau: panaikintos nuo 1990 m. birželio 12 d. Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo Lietuvos teisinėje sistemoje gyvavusios nuostatos dėl universiteto teritorijos ir pastatų neliečiamybės ir draudimo valstybinės valdžios institucijoms veikti universiteto teritorijoje be rektoriaus sutikimo. Įstatymo projektas bei ministerijos parengtas LR Valstybinių mokslo ir studijų institucijų turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo projektas panaikina galiojančią LR Aukštojo mokslo įstatymo 11 str. 2 d. įtvirtintą nuostatą, jog „...Turtą, kuris įsigytas iš nebiudžetinių lėšų, gautas dovanų, priimtas kaip palikimas ar įgytas kitu teisėtu būdu, valstybinė aukštoji mokykla valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės teise pagal Civilinio kodekso ir kitų įstatymų normas...“. Įstatymo projekte netgi neberašoma, jog šio Įstatymo projekto veikimo sfera nustato „aukštųjų mokyklų autonomijos mastą ir jų veiklos valstybinio reguliavimo ribas“, kaip tai yra numatyta galiojančiame LR Aukštojo mokslo įstatyme (1 str.).

- aukštojo mokslo finansavimo reforma nutylėta. Įstatymo projektas numato, jog vyriausybė nustatys valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių (78 str.) ir tuo pačiu neberibos bendro studentų skaičiaus universitetuose (49 str.). Iš liūdnos patirties įžvelgiame pavojų, jog esant nepakankamam valstybės finansavimui jos pačios nustatytai studijų vietai, šios vietos išlaikymo kaštus universitetai gali būti verčiami kompensuoti iš pilną studijų kainą mokančių asmenų įnašų. Nors studentų skaičiaus neribojimas savaime yra sveikintinas dalykas naujajame Įstatymo projekte, tačiau universitetui kuriamas spaudimas didinti studentų kiekybę yra akivaizdžiai neigiama tendencija. Manome, kad šis kelias pasirinktas todėl, jog valstybė ir toliau neplanuoja radikaliai didinti studijų paskolų fondo, bandydama apverktiną universitetų finansavimą gelbėti studentų asmeninių lėšų sąskaita. Socialinio teisingumo ir valstybės atsakingo požiūrio šiame sprendime nėra.

Atsižvelgdami į Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad aukštosios mokyklos turi autonomiją, į tai, kad konstituciniai atviros ir darnios visuomenės imperatyvai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja, kad sprendžiant aukštojo mokslo ir studijų klausimus turi būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademinės bendruomenės, valstybinių ir kitų autoritetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių mokslininkus, nuomonę, be to, turi būti įvertinama ir kitų šalių, ypač Europos Sąjungos valstybių narių, patirtis, jose vyraujančios tendencijos, taip pat tai, kiek ir kaip ta patirtis turi ir gali būti pritaikyta Lietuvoje (žr. šių principų aiškinimą 2007 m. gegužės mėn. 5 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime byloje Nr. 18/06), esame pasiruošę deleguoti geriausius universitetų teisės, vadybos, administravimo specialistus, galinčius padėti įstatymo rengėjams paruošti tinkamą svarstymui variantą, kuris po atitinkamų pataisymų galėtų būti teikiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Prezidentas prof. habil. Dr. Romualdas Ginevičius

LIETUVOS UNIVERSITETŲ REKTORIŲ KONFERENCIJOS
LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFERDERACIJOS
PAREIŠKIMAS
DĖL LIETUVOS AIKŠTOJO MOKSLO REFORMOS PAGRINDŲ
Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir Lietuvos pramonininkų konfederacija ne kartą yra pareiškusi savo poziciją dėl būtinybės reformuoti aukštąjį mokslą. Minimų institucijų nuomone – viešai deklaruojamas siekis reformuoti aukštojo mokslo sistemą – negali apsiriboti atskirais norminių aktų pakeitimais ir papildymais, kurie iš esmės nepakeis dabartinių aukštojo mokslo teisinio reguliavimo sisteminių ydų.
Pastaruoju metu buvo pasiūlyta keletas studijų ir mokslo reformos metmenų ir planų, sukurta kelios mokslo ir studijų reformos darbo grupės. Apie studijų reformą savo nuomonę skelbė politinės partijos, Lietuvos valdžios institucijos, ją komentavo ir teikė siūlymus Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, mokslinės organizacijos, Lietuvos studentų sąjunga. Visų šių institucijų siūlymai atitinka nuostatas, apie kurias kalba pastarųjų dviejų metų Europos Komisijos ir Europos Universitetų Asociacijos dokumentai.
Mūsų nuomone, aukštojo mokslo reformos kontekstas turi koncentruotis apie universitetų įgalinimą tinkamai vykdyti savo misiją. Pasirašiusieji šį pareiškimą įsitikinę, kad pirminis aukštojo mokslo reformos uždavinys yra universiteto teisinis statusas , kuris yra prielaida kitų problemų sprendimui.
Aukštosios mokyklos teisinio statuso svarba akivaizdi: nuo jo priklauso universitetų veiklos apimtis; universitetų valdymas; universiteto, kaip juridinio asmens, pasibaigimas, apmokestinimas, galimybė nuosavybės teise valdyti, naudoti ir disponuoti turtu; viešųjų pirkimų taikymas atitinkamiems universitetų vykdomiems sandoriams; valstybės finansavimo dydis ir forma; reikalavimai buhalterinei apskaitai ir finansinei atskaitomybei; universiteto darbuotojų atlyginimų dydžio reguliavimas ir t.t. Kitaip tariant, juridinio asmens, šiuo atveju universiteto, teisinė forma nulemia valstybės reguliavimo apimtį ir būdą. Teisinio statuso klausimo išsprendimas sąlygotų kitų būtinų reformos krypčių, t.y., aukštųjų mokyklų valdymo, administravimo, akademinių reikalų tvarkymo, studijų ir mokslo finansavimo, universitetų turto tvarkymo ir nuosavybės sprendimo būdus.
Šiuo metu galiojančio Aukštojo mokslo įstatymo 5 str. 9 d. nustato, kad valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytą specialų statusą. Manome, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms tikslinga nustatyti vieną ir nedviprasmišką juridinio asmens formą. Taigi dabartinis reguliavimas, pagal kurį universitetai gali būti viešosios įstaigos arba biudžetinės įstaigos – keistinas. Būtina esminė reforma, kuri pateiktų naująjį požiūrį į valstybinių universitetų teisinę formą, užtikrinančią jiems plačias galimybes veikti, o specialias ribojančias normas taikyti tuo atveju ir tokia apimtimi, kiek jos yra būtinos, atsižvelgiant į universitetų veiklos ir siekiamų tikslų specifiškumą.
Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir Lietuvos pramonininkų konfederacija, pažymi, kad, pasirenkant aukštojo mokslo institucijų teisinį statusą, būtina atsižvelgti į šiuo metu egzistuojantį prieštaravimą tarp Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos aukštųjų mokyklų autonomijos ir Aukštojo mokslo įstatymo nustatyto specialiojo aukštųjų mokyklų statuso, kurio sąvokos Lietuvos teisės aktai neaiškina.
Įvertindama visa tai, Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir Lietuvos pramonininkų konfederacija, siūlo priimti specialų LIETUVOS VALSTYBINIŲ UNIVERSITETŲ ĮSTATYMĄ, kuriame būtų išsamiai reglamentuotas universiteto teisinis statusas, apimantis valdymo, administravimo, finansavimo, atskaitomybės, studijų, mokslo ir kitas veiklos sritis.
Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas Romualdas Ginevičius Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Rimas Varkulevičius
http://www.lurk.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=155&Itemid=1

Prieš kelis dešimtmečius skaičiau knygas, kuriose aprašytos pasaulyje naudotos mokslo finansavimo sistemos. Jų tipai išskirti pagal įvairius požymius: mokslo fudamentalumą, mokslininko pasiekimus ir kita.
Man regis, kad įstatymo projekto sudarytojai nėra susipažinę su mokslo finansavimo sistemomis, užtikrinančiomis daugelio valstybių konkurencingumą ženkliai didesnį nei Lietuvos.
Tas pats ir su studijomis.
There are many works on quality of indicators and ratings of colleges and universities: European Foundation for Quality in Elearning (www.qualityfoundation.org); ISO/IEC: ISO/IEC 19796-1:2005. Information Technology — Learning, Education, and Training — Quality Management, Assurance and Metrics— Part 1: General Approach (2005); paper for workshop at Tarragona, Spain. September 20th 2005, Definitions of indicators of quality on the application of ICT to University Teaching, John Stephenson, Emeritus Professor, Middlesex University, London, UK; and so on.

 Informatikos mokslas Lietuvoje (ištrauka iš prof. Alberto Čaplinsko pranešimo konferencijoje 2007 09 14)
 Stebima tyrimų stagnacija. Dauguma tyrimų krypčių susiformavo dar tarybiniais metais, naujos tyrimų kryptys praktiškai nesiformuoja. Lietuva vis labiau atsilieka nuo kaimyninių šalių.
 Viena iš pagrindinių priežasčių, matyt, yra vienpusiška mokslo ir studijų institucijų darbo rezultatų vertinimo ir mokslininkų atestacijos sistema.
 Pagrindinis vertinimo kriterijus - mokslo publikacijos prestižiniuose mokslo leidiniuose. Pradėjus naują tyrimų šaką tokios publikacijos gali atsirasti tik po 3-4 metų. Todėl niekas nesuinteresuotas pradėti naujus tyrimus.
 Esama sistema kliudo plėtoti ir tarpdisciplininio pobūdžio tyrimus.
 Tokius tyrimus vykdo didelės skirtingoms institucijoms priklausančių tyrėjų grupės. Kadangi vertinami ne rezultatai, o publikacijos, tai išskirsčius, tarkime, vieną metus laiko rengtą kolektyvinę publikaciją trims institucijoms ir penkiems mokslininkams, formaliai gaunasi, jog tie mokslininkai visus metus beveik nieko neveikė.
 Sistema skatina pavienių mokslininkų rengiamas nedideles, mažareikšmes, bet tinkamas spaudai publikacijas.
 Lietuvoje nėra vieningos tyrimų erdvės, ji ne tik nėra kuriama, bet stebima byrėjimo į dar smulkesnius fragmentus tendencija.
 Priežastys:
 Esama sistema neskatina tarpinstitucinių tyrimų.
 Nuvertinus vietinių konferencijų darbų statusas.
 Nebėra prasmės dalyvauti tokiose konferencijose, o tai vienintelė vieta, kur gali rinktis ir diskutuoti mokslininkai iš skirtingų mokslo ir studijų institucijų.
Išskyrus pastaruoju metu pradėtas kurti technologines platformas, praktiškai nėra instrumentų, skatinančių bendros IT tyrimų erdvės kūrimąsi.
Informatikos srityje dirbančių mokslininkai sparčiai sensta, mokslinis potencialas beveik neatnaujinamas. Kyla reali grėsmė, kad artimiausiais metais Lietuvoje ne tik neliks rimto mokslo, bet ir kvalifikuotų dėstytojų.

KOLEGIJŲ, UNIVERSITETŲ KOKYBĖS POŽYMIAI
Antanas Baskas
Išskiriami kolegijų, universitetų kokybės požymiai, sąlygoti praeities ir požymiai, sąlygojantieji kolegijų ir universitetų būsimų absolventų kokybę.
Buvusi ir esama kokybė matuojama personalo ir absolventų moksliniais pasiekimais, pastarųjų galimybėmis gauti atitinkamas pajamas, sėkmingai baigus mokslus.
Būsimų absolventų kokybė vertinama mokyklos jautrumu dabarties ir ateities iššūkiams, mokymo programos atitikimu pasauliniams standartams, asmeninio ir grupinio aktyvių mokymų būdų išplitimu, paskirstyto mokymo ir mokymo technologijų įsisavinimo lygiu, jų valdymo sistemų atitikimu pasauliniams standartams, įsisavinamų veiklos priemonių intelektualiu lygiu.

Lietuvos ir kaimynių Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos universitetai nepatenka į geriausių pasaulio universitetų penkiašimtuką pagal jų personalo ir absolventų pasiekimus. Tarp patenkančių ir artimiausių Lietuvai yra Estijos, Čekijos, Danijos, Olandijos, Švedijos, Šveicarijos, Rusijos, Vokietijos universitetai.
Dažniausia pateikiami universitetų vertinimai pagal jų darbuotojų ir absolventų mokslinius darbus, naudojant ARWU požymius.
Pagal šį vertinimą dalies europinių iš pasaulinio penkiašimtuko universitetų tinklalapiai: ac.uk, ku.dk, tu.muenchen.de, leidenuniv.nl, msu.ru, su.se, uni-goettingen.de, uni-freiburg.de, uni-wuerzburg.de, uni-muenster.de, wur.nl, eur.nl, ru.nl, tcd.ie, unimaas.nl, spbu.ru. Pirma www. paskui nurodyti ženklai tarp kablelių.
ARWU vertina visą universitetą, bet ne atskirų specialybių ruošimo kokybę.
Internete yra universitetų, kolegijų reitingavimas ir pagal atskiras specialybes.
Pasaulio kolegijų ir universitetų ruošiamos specialybės vertinamos ir pagal mokymosi kaštų atsiperkamumą, t. y. pagal anksčiau baigusių absolventų statistinio atlyginimo ir sumokėtos sumos už mokymąsi santykį.
Pagal šį santykį pirmas dešimtukas pagal MBA (Master of Business Administartion – verslo magistras) specialybę: Kopydo universitetas (Brazilija); Dublino Trinity koledžas (Airija); IMD universitetas (Šveicarija), Lankasterio vadybos mokykla (Didžioji Britanija), Keiptauno universitetas (Pietų Afrika), Kembridžo universitetas (Didžioji Britanija), Nanjango verslo mokykla (Singapūras), Vorviko verslo mokykla (Didžioji Britanija), Birmingeno verslo mokykla (Didžioji Britanija), Bradfordo verslo mokykla (Didžioji Britanija).
Lietuvos kolegijos ir universitetai nevertinami pagal kaštų atsiperkamumą, nėra jų išdėstymo pagal pasaulinius kriterijus. Lietuvoje yra nuomonės, bet ne vertinimai, matuojami kokybinėmis ir kiekybinėmis skalėmis.
Jau keli metai, kai Lietuvos gimnazijos ir vidurinės mokyklos rikiuojamos pagal įstojusiųjų į pirmą pasirinktą universitetinę specialybę procentą nuo gavusių duotos mokyklos atestatą. Kaip dauguma vertinimų, taip ir šis atspindi tik dalį mokyklos kokybės. Stojančiųjų į universitetus apskaita leidžia vertinti ir pagal įstojusiųjų ne tik į pirmą pasirinktą specialybę procentą, pagal stojusiųjų procentą. Tai dalį mokyklų rikiuoja kita seka, nei jau keli metai skelbiama.
Būsimų absolventų kokybę, o tuo pačiu kolegijos ar universiteto vertę ir vietą ateityje tarp geriausių sąlygoja pastarųjų metų pasiekimai, mokyklos jautrumas dabarties ir ateities iššūkiams, mokymo programos atitikimas pasauliniams standartams, asmeninio ir grupinio aktyvių mokymų būdų išplitimas, paskirstyto mokymo ir mokymo technologijų įsisavinimo lygis, jų valdymo sistemų atitikimas pasauliniams standartams, įsisavinamų veiklos priemonių intelektualumo lygis.
Kolegijos, universiteto jautrumą iššūkiams sąlygoja jų finansavimo būdas, personalo algų atitikimas pasauliniam lygiui. Lietuvoje vykdomas finansavimas pagal studentų skaičių ir personalo algų santykis su jų kolegų atlyginimais versle sužlugdytų bet kurį pasaulio universitetą.
Informacinių tecnologijų srityje jau tuoj keturiasdešimt metų, kai pasaulinės organizacijos kas keli metai skelbia atnaujintas jų siūlomas mokymo programas, sudarytas apibendrinant geriausių pasaulio universitetų mokymo programas. Lietuvos universitetai šiuo požiūriu daugeliu atvejų atsilieka keliolika metų.
Asmeninio ir grupinio aktyvių mokymo būdų išplitimas, jų sąntykis su paskaitiniu mokymu Lietuvoje nematuojamas. Šiais mokymo būdais mokomųjų dalykų perprojektavimas sudaro atskirą pramonės sritį, sąlygotą besimokančiųjų įvairovės veiksmingiausiai mokytis atitinkamu mokymo būdu.
Paskyrstyto mokymo, t. y. kai internetinė prieiga gali būti mokyklos dalimi, per kurią atsidaro visi reikalingi diplomo įgijimui mokomieji dalykai, užtikrinamas bendravimas su kolegomis studentais ir dėstytojais, Lietuvoje nėra. Užsienyje tokias galimybes teikia šimtai kolegijų ir universitetų, tame tarpe galimybes sėkmingai baigti mokslus per laiką sąlygotą besimokančiojo gebėjimų ir pastangų ir neapribotą administraciniais sprendimais.
Paskirstytas mokymas įgyvendinamas naudojant mokymo technologijas, jų veiksmingas valdymas užtikrinamas informacinių technologijų valdymo sistemomis. Neteko girdėti, kad kuris nors Lietuvos universitetas būtų įsisavinęs bent vieną iš dešimties labiausiai naudojamų pasaulyje.
Būsimos absolventų veiklos priemonių intelektualus lygis nusakomas jų žinių bazėmis ir samprotavimo procesais.
Kuri Lietuvos kolegija ar universitetas išmoko naudotis rinkodaros, verslo planų sudarymo priemonėmis tokio intelektualumo kaip Poly Analyst, Busness Insight, Business Plan Pro?
Kelley School of Business rinkodarai moko studentus naudotis aštuoniomis programinės įrangos grupėmis.

Perskaičiau mokslo institutų pastabas. Ką matau? Pagrindinė bėda - tik savo siaurų interesų matymas. O juk garbingas LT pilietis pirmiausiai turėtų vertinti principu - "kokia iš to nauda LT mokslui ir studijoms".
Kažkodėl niekam nekyla klausimas - ar Lietuvai ne per didelė našta 2X mokslo institutų ir 1X-iolika universitetų?
Manyčiau jog 5 normaliai finansuojami universitetai ir 5 mokslo institutai - optimalus skaičius.

Įvertinus pateiktą viešam svarstymui Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo projektą, Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos institutas atkreipia dėmesį į šiuos netikslumus ir reikalingus pataisymus:
- 3 straipsnis (toliau str.) - neapibrėžta juridinio asmens dalyvio/susirinkimo sąvoka;
- 9 str. 2.4 punktas (toliau p.) - mokslinių tyrimų institutas rengia ne „aukštos“, bet „aukščiausios“ kvalifikacijos specialistus;
-10 str. ir 88 str. neaprašyta mokslo instituto teisė kartu su universitetais vykdyti doktorantūros studijas;
- 14 str. 5 p. „išorinis Studijų kokybės vertinimo centro veiklos vertinimas atliekamas remiantis jo veiklos savianalize“. Reiškia centras bus įvertinamas pagal tai kaip pats save įvertins? Šituo sakiniu centras siekia išvengti bet kokios išorinės kontrolės;
- 17 str. ir 18 str. turi būti reglamentuojamas universiteto instituto mokslo darbuotojų dalyvavimas (renkamumas) aukštosios mokyklos taryboje ir senate, kaip reglamentuojamas universiteto narių dalyvavimas (kiekinė proporcija) universiteto instituto taryboje (88 str. 3p.)
- 21 str. 1 p. reikalinga pridėti: svarbiausias mokslinio tyrimo instituto valdymo organas yra visuotinis mokslininkų ir kitų tyrėjų susirinkimas, kiti valdymo organai yra...toliau kaip tekste;
- 22 str. 1.6 p. ir 88 str. 1.6 p. – neaišku kokią universitetinio mokslo instituto pajamų ir išlaidų sąmatą svarsto ir tvirtina taryba, jei universitetinio mokslo instituto finansavimas vykdomas iš universitetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų (90 str.);
- 22 str. 4p. ir 88 str. 6p. – neaišku kodėl taryba visų savo narių balsų dauguma renka tarybos pirmininką tik iš steigėjo/juridinio asmens dalyvių susirinkimo ar jo įgaliotos institucijos paskirtų narių, bet ne iš visų tarybos narių, tai pažeidžia kitų tarybos narių teises būti išrinktiems pirmininku, be to neaišku kas ir kaip koordinuos tokios marginalinės tarybos (vieno iš dviejų institucijos valdymo organų – 21 ir 87 str.) darbą, juolab kad tarybos posėdžiai yra teisėti, jei juose dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 jos narių (22 str. 5 p.); iš partnerių sudarytą tarybą (2/3 narių) surinkti bus beveik neįmanoma, o priimti sprendimus galės absoliuti dauguma (ne nuo dalyvaujančių skaičiaus), neaišku, kada reiks perrinkti dabar dirbančias instituto tarybas, pasibaigus jų kadencijai - per 9 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ar nuo 2010 m.;
- 23 str. 1 p. rašoma ...“ tarybos IŠRINKTĄ direktorių“, o to paties str. 3 p. rašoma... „direktoriumi gali būti SKIRIAMAS asmuo...“ , tai aiškus prieštaravimas tarp punktų;
– 23 str. 3p. ir 89 str. 5p.– neaišku ką galėtų reikšti “paprastai turintis mokslo laipsnį”, išsireiškimas teisiškai infantiliškas; direktoriaus ir tarybos pirmininko kompetencija turi būti detalizuota, nes dabartinės nuostatos leidžia rinkti instituto direktoriumi ir tarybos pirmininku bet ką; neaišku ar instituto direktorius gali būti renkamas į tarybą;
- 36 str. 2p. – abejotina ar universiteto mokslo institutas gali veikti kaip nepriklausoma biudžetinė įstaiga ir juridinis asmuo, jei universitetinio instituto finansavimas vykdomas iš universitetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų (90 str.), juridinio ir finansinio pavaldumo sąlygos tarp universiteto ir universitetinio mokslo instituto turi būti detalizuotos įstatymo tvarka;
- 54 str. turi būti santykinai detalizuotas MTEP konkursinis ir bazinis finansavimas, kuris užtikrina institucijos funkcijų vykdymą;
- 56 str. 1 p. reikalavimai negali būti taikomi universiteto mokslo institutui, nes pastarasis mokslinės ir su ja susijusios veiklos ataskaitas tūrėtų teikti savo universitetui;
- 64 str. 2 p. ir 3 p. reikalavimuose mokslininkams turėtų būti išbraukti arba tiksliai reglamentuoti punktai, kad vyriausias mokslo darbuotojas turi rengti mokslininkus, o vyriausiasis ir vyresnysis mokslo darbuotojai turi vadovauti moksliniams tyrimams tam tikroje kryptyje. Šie reikalavimai nėra priklausantys nuo mokslininko, užimančio atitinkamas pareigas kompetencijos, norų ir galimybių;
- 70 str. 4 p. nedetalizuota kas tai yra išorės ir užsienio ekspertai, jų skyrimo tvarka, atsakomybės ir atskaitomybės ribos, nes jų sprendimai gali tiesiogiai įtakoti mokslo darbuotojų konkurso eiti pareigas rezultatus ir terminuotų sutarčių sudarymo/nesudarymo teisines pasekmes;
- 81str. 2 p.– neaišku kokią metinę pajamų ir išlaidų sąmatą ir jos vykdymo ataskaitą universiteto mokslo institutas teikia Švietimo ir mokslo ministerijai, jei universiteto mokslo instituto finansavimas vykdomas iš universitetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų (90 str.), atsiskaityti turi biudžetinių asignavimų valdytojas - universitetas;
- VIII skyrius - pereinamosios nuostatos. Kokios tai nuostatos? Kur jos „pereina“ ir ką reiškia?
- 92 str. 1 p. nurodoma, kad įstatymo 9, 10, 21 ir 23 str., reglamentuojantys mokslinių tyrimų institutų tikslus, teises, valdymo organus, tarybos ir direktoriaus veiklą, įsigalioja 2010–01–01, tačiau įstatymo VIII skyriaus 82–90 str., reglamentuojantys mokslinių tyrimų įstaigų tipus, teises, tikslus, valdymo organus (tarybą ir direktorių), bei finansavimą, galioja iki 2010–01–01, neaišku koks skirtumas tarp mokslinių tyrimų institutų ir mokslinių tyrimų įstaigų, kurioms priskiriami valstybės mokslo institutai, universiteto mokslo institutai ir valstybės mokslo įstaigos (82 str. 1.2 p.). Neaišku kokiais terminais įstatymas galioja skirtingo tipo mokslinių tyrimų institutams. Susidaro įspūdis, kad toms pačioms įstatyminėms nuostatoms (veiklos ir funkcijų reglamentavimui) yra apibrėžiami skirtingi galiojimo (nuo – iki) terminai. Be to neaišku kam reikalingas VIII skyrius, reglamentuojantis 2 metų laikotarpį, realiai jis nebus įgyvendinamas dėl įstatyminės bazės (statutų, reglamentų, tvarkų) kaitos.
Universitetų mokslo institutai finansuojamas iš universitetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų (90 str.), todėl galima teigti, kad tai yra universiteto institutų savarankiškumo panaikinimas. Institutų statusas yra neaiškus, jis kažkodėl aprašomas tik VIII skyriuje PEREINAMOSIOS NUOSTATOS, koks teisinis universitetinių institutų reglamentavimas bus po to – visiškai neaišku visiems, įskaitant ir šio įstatymo rengėjus.
Negalima sutikti su aiškinamojo rašto tvirtinimais, kad "Neigiamų priimto įstatymo projekto pasekmių nenumatoma“. Toks įstatymas labai sumažins mokslini potencialą, produktyvumą, sumažins mokslinių tyrimų įstaigų savarankiškumą, radikaliai padidins biurokratizmą, korupciją mokslo finansavime, rektorių ir direktorių rinkime ir pan. Šiandieninė universitetinių institutų misija yra kur kas svarbesnė nei numatyta projekte. Toks projektas nuvertina mokslininką ir žeminą jo orumą.
Įstatymo projekte yra nekonkrečių, deklaratyvių ir transparantinių išsireiškimų, kurie neturi nieko bendro su reglamentuojančiu įstatyminiu dokumentu. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas turėtų neprieštarauti ir būti susietas su kitais įstatymais ir teisės aktais pvz. Viešojo administravimo, Biudžetinių įstaigų, Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos, Finansų kontrolės ir audito įstatymais, kurių vykdymas yra privalomas visoms biudžetinėms įstaigoms, nepriklausomai nuo jų teisinės formos.

Direktorius Dainius Zienius

LVA Veterinarijos instituto
Direktoriaus
Dr. Dainius Zienius
Tel.: 370 346 60687
370 687 50931
Fax.:370 346 60697
e-paštas: direktorius@lvavi.lt; dainzien@yahoo.com

Dabartinis projektas tik iškraipo Daujočio siūlymus. Tad kaltinti jį ir Janulaitį dėl to, kad ministerija sukūrė pusiau luptą, pusiau skustą projektą, yra nesąmonė. Daujotis kaip tik ir remiasi didele dalimi Danijos pavyzdžiu (ne tik juo).

Naikinti mokslo institutus (kaip tai numatyta projekte) - nusikaltimas. Galima suprasti, bet nepateisinti latvius, kurie, atkūrus nepriklausomybę, “ant bangos”, dėl demografinių motyvų atsisakė institucinio finansavimo ir pan. Dabar srebia to pasekmes. Bando akūrinėti mokslo institutus. Bet einant Lisabonos strategijos keliu tai daryti – daugiau negu nesusipratimas. Kaip rašoma viename komentare „,ponai kombinatoriai, papjovę universitetinius institutus, nieko nepešitę...atsiras dar didesnė intelektualinė skylė,“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=15006487&com=1&s=2

1. Trečiame skyriuje turėtų būti paminėta Nacionalinė mokslų akademija ir apibrėžtos jos funkcijos, teisės ir atsakomybė. Kai kurios asociacijos paminėtos 72.9 punkte, tačiau tarp jų Lietuvos mokslų akademijos nėra. Tai yra nelogiška, nes 61 straipsnis apibrėžia studentų savivaldos ar atstovavimo principus. Tokiu atveju, reikėtų apibrėžti Lietuvos mokslų akademijos, ir kitų mokslo ir studijų asociacijų veiklą.
2. 15 straipsnis labai neapibrėžtas. Visai neaiškios Įgaliotinio teisės, pareigos ir vaidmuo mokslo ir studijų procese.
3. 22 straipsnis. Instituto tarybos funkcijos ir sudarymas. Instituto taryba yra vienintelis mokslo institucijos aukščiausios kvalifikacijos kolektyvinis valdymo organas. Jei instituto tarybos du trečdalius sudarys ne Instituto darbuotojai, toks organas negali būti Instituto veiklos organas. Jis gali būti priežiūros, patariamasis, strateginio planavimo, bet ne kasdienės instituto veiklos organas, nes tam neturės reikiamos kompetencijos.

Nelogiškas yra tyrėjų ir doktorantų dalyvavimas Instituto tarybos rinkimuose. Jei taryba renkama iš instituto mokslininkų, vadinasi pripažįstama, kad tyrėjų ir doktorantų kvalifikacija yra per žema būti išrinktiems į tarybą. Tokie rinkimai pagal bendrąją rinkimų logiką yra neteisėti.

Nepagrįsta kokia bus kitų dviejų trečdalių instituto tarybos narių kuriuos skirs steigėjas atsakomybė už savo veiklą. Institucija, kuri deleguos savo atstovą į instituto Tarybą turi aiškiai parodyti , kad jos atstovo dalyvavimas yra būtinas tos institucijos veiklai, turi būti parodytas (o ne deklaruotas) tos institucijos suinteresuotumas Instituto sėkminga veikla. (Jei kokios tai ministerijos ar savivaldybės atstovas bus deleguotas į Instituto tarybą, tai reiškia, kad tos ministerijos ar savivaldybės Strateginiame plane turi būti aiškiai suformuluotas koks yra tos įstaigos santykis su tuo Institutu ir koks yra tos įstaigos interesas.) Kol to nebus, vykdyti šią Įstatymo nuostatą negalima. Jei Tarybos nariai neturi aiškiai išreikšto motyvo dalyvauti Tarybos posėdžiuose, jie ir nedalyvaus. Trečdalis Institutų tarybos narių jau dabar yra ŠMM skiriami. Turi būti atlikta jų veiklos analizė. Turi būti parodyta jų teigiamas indėlis į Instituto funkcionavimą, ir tik tada, jei pasirodys, kad tas indėlis buvo gyvybiškai svarus ir būtinas, galima būtų kalbėti apie jų indėlio išplėtimą. Tai būtų taikytina viešojo administravimo institucijų atstovams.

Lietuvoje jau įsitvirtino seniai mokslo žmonėms žinoma išvada, kad Lietuvoje beveik nėra verslo, kuriam būtų reikalingas mokslas, o tai reiškia, nėra socialinių partnerių. Šios išvados rezultatas – prasidėjo aktyvus mokslo institucijų skatinimas steigti „spin-off“ bei pumpurines įmones, t.y. tapti naujo intelektualaus verslo kūrėjais Lietuvoje, kad tokių socialinių partnerių atsirastų. Todėl dabar, neįvertinus jau pradėto socialinių partnerių įvedimo į Tarybas veiksmo, negalima jo intensyvinti. Jei Institutas perka reagentus savo mokslinei veiklai vykdyti iš kokios tai firmos (parodyta pirkimo sdokumentais), ir tos firmos atstovas bus Instituto taryboje, tai jo interesas yra aiškus: kuo bus stipresnis institutas, tuo daugiau iš jo reagentų nupirks. Taip pat aiškiai turi būti suformuluoti ir kitų skiriamų socialinių partnerių interesai.

Kitas variantas – susiaurinti Tarybos funkcijas iki strateginio planavimo, o kasdienei Instituto veikalai (doktorantų atestacijos ir darbų programos, mokslinių projektų temų svarstymas ir tvirtinimas, mokslo darbuotojų ir tyrėjų atestacija ir konkursai ir pan. ) turi būti pavesta kitam Instituto valdymo organui, panašiai kaip padaryta universitetų valdyme, kur yra Taryba ir yra Senatas. Pavesti aukščiau minėtų funkcijų instituto administracijai negalima, nes tai nėra administravimas.

Jei nebus apibrėžtos Tarybos funkcijos ir nebus identifikuota kiekvieno Tarybos nario interesas ir atsakomybė, tokia Taryba bus neveiksni arba kas dar blogiau, destruktyvi, kurioje dominuos neaiškių grupuočių asmeniniai interesai nieko bendro neturintys nei su mokslu, nei su valstybės politika. Geriausiu atveju tokia Taryba bus neveiksni, nes posėdžiuose nebus kvorumo.

4. 23 straipsnis Mokslinio tyrimo Instituto direktorius turi būti mokslininkas.
5. 36 straipsnis. Universitetinių mokslo institutų nebus? Nemanau, kad tai paspartintų mokslinius tyrimus universitetuose, jei dabartiniai institutai praras juridinių asmenų teises. Jau taip per dideli monstrai taps dar didesni, ir, pagal bendrus gamtos dėsnius, dar mažiau gyvybingi.
6. 39 straipsnis yra nekonkretus. Kaip mokslo institutai dalyvaus universitetinių studijų procese nereglamentuota ir neaišku.
7. 40 straipsnis neaiškus. Kaip bus vykdoma mokslinių tyrimų kokybė neaišku. SKVC skirtas tik studijų kokybės užtikrinimui.
8. 41 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja 9.2.4 punktui. Jei institutai kartu su universitetais rengia mokslininkus, tai jie kartu ir atsako už rezultatus, t.y. kartu su universitetais teikia bendrai paruoštiems doktorantams mokslinius laipsnius, taip kaip buvo iki šiol.
9. 43.4 punkto reikalavimai apibrėžia doktorantūros studijas tik universitetuose. Mokslo institutai iš doktorantūros studijų yra eliminuojami. Turint galvoje, kad doktorantų rengime svarbiausias komponentas yra moksliniai tyrimai tai būtų nemotyvuotas valstybės gebėjimų apribojimas. Doktorantūros likvidavimas mokslo institutuose iš esmės apribotų mokslų institutų galimybes atnaujinti savo personalą, kas vestų į stagnaciją ir mokslo institutų sunykimą.
10. 53.1 straipsnis nusako laisvuosius tyrimus. Tačiau valstybės mokslo institutai savarankiškai negali finansuoti laisvųjų tyrimų, nes tam neturi ir, pagal biudžeto įstatymą, negali turėti laisvų lėšų. Be to, tai prieštarauja institutų misijai suformuluotai 35.1 punkte.
11. 56 straipsnis dubliuoja 51 straipsnio nuostatas.
12. Neaiškus 57 straipsnis. Pagal 57.1 punktą akademinę bendruomenę sudaro iš esmės visi: nuo profesoriaus iki valytojos. Tada nesuprantamas akademinės bendruomenės sąvokos įvedimas, kuo jis skiriasi nuo kolektyvo?
13. 64 straipsnis eliminuoja tyrėjo kaip tokio statusą. Tai reiškia, kad tyrėju gali būti asmuo, kuris turi bent jaunesniojo mokslo darbuotojo statusą. Tai reiškia, kad tyrėjai negali būti inžinieriaus, chemiko, fiziko, biologo ar kitose pareigose esantys darbuotojai. Tai neatitinka Frascati vadove apibrėžtam tyrėjo statusui ir vargu ar reikia taip susiaurinti tyrėjo funkcijas, tuo labiau, kad apibrėžimuose (3.17 p.) tyrėjams priskiriami net vadybininkai.
14. 65.2 punkto paskutinis sakinys prieštarauja dabar galiojančioms normoms, kur mokslinių padalinių vadovai pirmiausia yra mokslinių padalinių vadovai, o tik po to administratoriai.
15. 68 straipsnis. Kodėl uždrausta profesoriaus emerito statusą turėti mokslo institutams?
16. 70.4 punkto realizavimas susijęs su nemenkomis išlaidomis. Tuo tarpu ŠMM pateiktoje pažymoje parašyta, kad Įstatymo įgyvendinimas neneš jokių papildomų išlaidų. Šie du teiginiai prieštarauja vienas kitam. Kas parinks tuos mokslininkus? Taryba? Bet ji nekompetentinga šiuo klausimu, nes ji sudaryta interesų, o ne kompetencijos principu ir gali spręsti tik strateginius klausimus.
17. 72.7 punktas, nusakantis mokslo institutų bazinį finansavimą turi būti konkretesnis ir turi remtis metodika, kuri įvertintų realų poreikį (turi būti įvertinta Institutui Valstybės patikėjimo teise jiems perduotų pastatų eksploatacijos kaštai, t.y. šildymas, elektra, vanduo, visokie su eksploatacija susiję mokesčiai ir t.t.).
18. Visas VIII skyrius neaiškus. Jei ten paminėta esama situacija, tai paminėta ne visa. Trūksta daug dabar galiojančio Įstatymo III skyriaus punktų. Tačiau ten pridėta jau naujų nuostatų. Neaišku ką šis skyrius reglamentuoja. Jei pagal 92.3 punktą apibrėžiama situacija, kuri laikinai galios, tai joje neturi būti naujų nuostatų.

Tai tik dalis ekspromtu pastebėtų neatitikimų logikai ir sveikam protui. Manau, nemažiau atras ir universitetų atstovai.
Manyčiau, kad tokiam projektui reikėtų nepritarti visam, laikyti jį destruktyviu ir pavojingu valstybės raidai.
Rekomenduoti ŠMM sudaryti darbo grupę, į kurią įeitų ir Direktorių konferencijos atstovas (ar keli) kuriai būtų pavesta paruošti naują Įstatymo redakciją.
Gal būtų galima tartis su Rektorių konferencija dėl bendrų veiksmų?
Pagarbiai,
Valdas Laurinavičius

Akivaizdu, kad taip suformuotos universitetų ir institutų tarybos negalės funkcionuoti, nes neįmanoma bus surinkti kvorumą. (Jeigu į LIETUVOS MOKSLO tarybos posėdžius parinktieji (išskyrus V.Daujotį) neatvykdavo, arba atvykę ir pasirašę dingdavo, tai kodėl turėtų vaikščioti į eilinio universiteto ar instituto tarybos posėdį.
Yra 2 alternatyvos:
1. Paskirtoji taryba patvirtina „valstybininkų“ parinktą rektorių arba direktorių ir išsiskirsto 5 m. arba iki reikalo nuimti rektorių arba direktorių kai jis nebetenkina „valstybininkų“. Toliau tarybos funkcijas galėtų vykdyti ir vienas pirmininkas. Panašiai dabar dirba LMT.
2. Kitas variantas – įstatyme numatyti konvojų, kuris prieš numatomus tarybų posėdžius stebėtų tarybos narius, neleistų jiems išvykti kur nors toliau, suvežtų į posėdžius ir prižiūrėtų, kad per anksti nepabėgtų. Ir būtų tvarka.

Įdomu, kad projekto 12 str. LMT yra ne mokslo ir studijų politiką formuojančioji, bet įgyvendinčioji institucija. Daug ką pasakantis statusas....

Kadangi į įstatymo projektą 200% įtraukta V.Daujočio, A.Janulaičio ir kt. „valstybininkų“ (taip jie patys save traktuoja) daugelį metų propaguojama mokslo ir studijų valdymo teorija (su kuria civilizuotą pasaulį aplenksime dešimtmečiais. Pvz., Danijoje tarybas formuoja pats universitetas kategoriškai be ministerijos, politikų ir valdininkų dalyvavimo. Iš aukščiausios reputacijos ir erudicijos tikrų piliečių.) tai reiktų įrašyti, kad priėmus šį įstatymą „valstybininkai“ Seimui ir Vyriausybei jau leis adekvačiai finansuoti mokslą ir studijas (apie 2% BVP). Iki šiol jie to neleido, ir 3 Seimai bei 5 Vyriausybės jų skrupulingai klausė, kad pinigai nenueitų „kaip į smėlį“.

Tarp kitko, Pasaulio ekonomikos forumo studijos „The Global Competitiveness Report 2006-2007” duomenimis aukščiausiai Lietuva yra pagal Aukštąjį mokslą ir studijas (Higher education and training), net 29-ta. Estija 23-ia. Pagal šį parametrą Lietuva yra kartu su Čekija, Latvija, Slovėnija, Honkongu; aukščiau už Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Liuksenburgą, Maltą, Graikiją, Slovakiją, Vengriją, Lenkiją, Kiprą. Pagal valstybinių institucijų favoritizmą, t.y. palankumą arti valdžios esantiems asmenims ar grupėms priimant sprendimus (korupciją), Lietuva yra sąrašo gale (96 iš 125), greta Nikaragvos, Italijos ir Filipinų. Taip pat Lietuvos valdžios institucijos yra labai palankios gerai organizuotoms mažumoms. Pagal šį rodiklį Lietuva yra 90-oje vietoje, greta Kambodžos, Mozambiko, Ugandos ir Čado.
Pagal svarbiausią bazinį veiksnį - valdžios institucijas - Lietuva yra 59-ta; po Alžyro, Maroko, Tanzanijos, Gambijos, Mauricijaus, Namibijos, Turkijos, Kostarikos. Kartu su Burkina faso, El Salvadoru, Mauritanija. (Estija -30-ta, Latvija 50-ta).
Panašiai kaip ir Lisabonos tarybos vertinime (Lietuva priskirta prie didžiausią potencialą turinčių valstybių), Lietuvą aukštyn kelia kaip tik geras aukštojo mokslo įvertinimas. Kol kas...
Pagarbiai
Bronius Kaulakys

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKSLO IR STUDIJŲ ĮSTATYMO PROJEKTO DERINIMO

Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencija apsvarstė Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo projektą ir konstatavo:

1. Įstatymo projekte neatspindėta mokslo ir studijų reformos vizijos koncepcija ir jos realizavimo keliai, universitetų ir institutų reforma.

2. Nesant mokslo tyrimų institutų vizijos, neidentifikuota valstybinių ir universitetinių mokslo tyrimo institutų misija.

3. Nesant aiškios mokslo tyrimo institutų vizijos, neaiški mokslo tyrimo institutų valdymo strategija ir finansavimo modeliai.

4. Aukščiausias mokslo ir studijų institucijų valdymo organas (o mokslo institucijų atveju ir vienintelis kolektyvinis valdymo organas) – taryba, sudaryta verslo ir viešojo administravimo institucijų atstovų interesų pagrindu, negalės vykdyti jai valstybės pavestų bendravalstybinės svarbos užduočių.

5. Įstatymo projekte numatytas mokslo tyrimo institutų valdymo modelis yra negyvybingas. Jei 2/3 instituto tarybos narių sudarys steigėjo skiriami kitų institucijų interesus atstovaujantys asmenys, tai tokios instituto tarybos kompetencija bus nepakankama sprendžiant instituto mokslinės veiklos vertinimo ir valdymo klausymus (mokslinių temų svarstymas ir mokslinių ataskaitų tvirtinimas, mokslinių padalinių veiklos vertinimas ir valdymas, mokslo darbuotojų konkursų organizavimas t. t.), todėl tarybos veikla bus neveiksni.

6. Panaikinama institutų savivalda bei teisė disponuoti uždirbtomis lėšomis. Pagal 90 str. universitetiniai institutai finansuojami iš universiteto biudžeto lėšų. Galima teigti, kad tai faktiškai universitetinių institutų savarankiškumo, galimybės dalyvauti kitų universitetų studijų procese, mokslinio tarpinstitucinio bedradarbiavimo panaikinimas, o po keleto metų ir jų visaverčio funkcionavimo galimybių likvidavimas.

7. Mokslo tyrimo institutai eliminuojami iš doktorantūros studijų vykdymo, o tai ženkliai sumažins valstybės galimybes apsirūpinti aukščiausios kvalifikacijos specialistais, kurie iki šiol buvo rengiami mokslo institutuose, ir kas yra pasaulyje pripažinta mokslo institutų funkcija (Max Planck, Nielse Bohr, CERN, DESY, ESO ir t.t.).

8. Projekte daug teisinių neatitikimų ir neaiškumų, net prieštaravimų.
Nesuprantama, kodėl mokslo institutų vyriausiems mokslo darbuotojams nesuteikiama teisė įgyti profesoriaus emerito vardą, ką numato dabar galiojantis Mokslo ir studijų įstatymas.
Negalima sutikti su aiškinamojo rašto tvirtinimais, kad „neigiamų priimto įstatymo projekto pasekmių nenumatoma“. Toks įstatymas sumažins mokslinį potencialą, išardys dešimtmečiais kurtus pajėgiausius mokslinius kolektyvus, sumažins produktyvumą bei mokslo finansavimo skaidrumą, radikaliai padidins biurokratizmą. Šis įstatymas nuvertina ir žemina mokslininko prestižą visuomenėje ir jo orumą.

Per keliatą dienų, suteiktų įstatymo projekto aptarimui, neįmanoma pateikti konkrečius pasiūlymus dėl kiekvieno įstatymo punkto. Mokslo visuomenė ir ekspertinės institucijos buvo atriboti nuo įstatymo rengimo, kas demokratinėje šalyje yra nepriimtina !

Remiantis išdėstytais faktais Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencija nepritaria pateiktam Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo projektui.

Lietuvos mokslo institutų direktorių
konferencijos pirmininkas, S.Ašmontas

A. Goštauto g. 11 Tel. 2 627124
Vilnius Faksas 2 627123
LT-01108 El. paštas: asmontas@pfi.lt

Projekte yra dvi pozityvios nuostatos: pirma, universiteto rektorių renka universiteto taryba, kurios daugumą sudaro išoriniai nariai; antra, valstybinio mokslinių tyrimų instituto aukščiausios valdymo institucijos daugumą sudaro išoriniai nariai. Tačiau šios nuostatos nebus efektyvios, kadangi jas neutralizuoja kitų projekto nuostatų trūkumai.
Parengtas projektas yra kompromisinis. Jame bandoma suderinti nesuderinamus dalykus: 1) nemokamas ir mokamas studijas valstybinėje aukštojoje mokykloje; 2) dvi aukščiausias kolegialaus valdymo institucijas aukštojoje mokykloje (Tarybą ir Senatą), atliekančias skirtingas funkcijas -- tai gali paralyžuoti aukštosios mokyklos vidinį valdymą.
Kiti esminiai projekto trūkumai: 3) neapibrėžtos aukštosios mokyklos padalinių vadovų (dekanų, katedros vedėjų, kt.) skyrimo eiti pareigas sąlygos (toliau bus tęsiama praktika, kai personalas išsirenka vadovus iš savo tarpo); 4) aukštosios mokyklos autonomija iškeliama virš akademinės laisvės (autonomija smulkiai detalizuojama, akademinė laisvė neapibrėžiama); 5) mokslinių tyrimų instituto paskirtis, kaip ir dabar veikiančiame įstatyme, išlieka neaiški, toliau dubliuoja universiteto paskirtį; 6) atsisakyta minimalių valstybinių kvalifikacinių reikalavimų aukštųjų mokyklų personalui; 7) nenumatyta nepriklausoma nuo valdžios institucijų aukštųjų mokyklų ir jų vykdomų studijų programų akreditavimo institucija; 8) nenumatoma atkurti 2003 m. iš įstatymo pašalintą nuostatą dėl sutarties tarp aukštosios mokyklos ir valstybės institucijos, kurios reguliavimo sferoje yra mokykla (ilgalaikė sutartis leistų aukštajai mokyklai planuoti savo veiklą).
9) Paskutinė, bet pagrindinė pastaba: projekte nėra nuostatų, galinčių padėti spręsti aukštojo mokslo problemas kaip visos povidurinio švietimo sistemos problemą.

Nepaisant deklaruojamų gerų siekių, siūlomas naujas Mokslo ir studijų įstatymas vėl, jau kelintą kartą gali sujaukti mokslo institucijų veiklą ir sugriauti vos pradedančią nusistovėti po eilinės „reformos“ tvarką.

Radikalių, tačiau ginčytinų ar nepriimtinų siūlymų pateikta valstybinių mokslo institutų valdymo srityje.

Remiantis valstybinio Geologijos ir geografijos instituto Tarybos veiklos patirtimi, pažymėtina, kad:

1. Instituto taryba bus neveiksni.

Instituto Tarybos veikla bus paralyžiuota, jei, kaip numatoma naujame įstatyme, 2/3 Tarybos sudarys steigėjo skiriami kitų institucijų atstovai, o priimami sprendimai bus visos tarybos sudėties balsų dauguma (ne posėdžio dalyvių) su sąlyga, kad posėdžio kvorumas yra 2/3. Visais atvejais sprendimą lems ne instituto, o paskirtieji tarybos nariai. Taigi instituto tyrėjai nuo šiol turės tik patariamąją teisę savo instituto Taryboje.

2. Ir esama, ir siūloma valstybės instituto Tarybos sudarymo tvarka pažeidžia lygiavertė konkurencijos galimybes konkursiniuose (programiniuose) tyrimuose

Prievartinio privačių įmonių ir kai kurių kitų įstaigų atstovų skyrimas į valstybinio mokslo instituto Tarybą skyrimo praktika akivaizdžiai ir grubiai pažeidžia lygiavertės konkurencijos užsakomųjų tyrimų rinkoje principus. Į instituto Tarybą paskirti konkurentų atstovai nėra suinteresuoti ir neprisideda prie institutų stiprinimo, nors dalyvauja svarstant ir tvirtinant jo sąmatą, inicijuojant programas, projektus, tvirtinant ataskaitas, sprendžiant personalo klausimus. Gi institutai neturi jokių galimybių lygiaverčiais pagrindais dalyvauti valdyme tų įmonių ir įstaigų, kurių atstovus LR Švietimo ir mokslo ministerija primetė instituto tarybai.

Šios situacijos paradoksalumą patvirtina ir konkretūs pavyzdžiai. Antai, vos sudarius naująją Geologijos ir geografijos instituto Tarybą su 5 paskirtais nariais (3 – iš privačių geologinių įmonių) jau po keleto mėnesių atsidūrėme konkurencinėje situacijoje su viena iš bendrovių, kurios vienas vadovų yra ir paskirtasis į instituto Tarybą narys (LR skelbtas celiuliozės fabriko poveikio aplinkai vertinimo konkursas).

3. Dabartinis ir siūlomas Tarybų modelis neatitinka nuolat deklaruojamo valstybinių mokslo institutų glaudesnės sąveikos su valstybe poreikio.

Nors neva siekiama geriau panaudoti mokslo potencialą valstybės reikmėms skiriasi, valstybė ir savivaldos sistema valstybės mokslo instituto Taryboje neatstovaujama. Antai, į Geologijos ir geografijos instituto tarybą nėra paskirta atstovų tų ministerijų ir tarnybų, su kuriomis institutas, vykdydamas savo misiją bendradarbiauja glaudžiausiai: Aplinkos ministerijos (nors ministerija nuolat skelbia įvairių aktualių aplinkos tyrimų poreikį, institutas ir ministerija sąveikauja daugelyje aplinkos tyrimo sričių), Ūkio ministerijos (nors institutas nuolat atlieka gamtos išteklių tyrimus, tiria planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai), Hidrometeorologijos tarnybos (nors institute yra aktualius klimato kaitos tyrimus atliekantis Klimato ir vandens sistemų skyrius, vykdantis ir daug užsakomųjų darbų), Saugomų teritorijų tarnybos (nors institutas rengia gamtotvarkos planus), Susisiekimo ministerijos (nors institutas daugelį metų nuosekliai tyrinėja Klaipėdos ir kitų uostų plėtrą), Vidaus reikalų ministerijos (nors institutas visą savo gyvavimo laikotarpį atlieka aktualius regionų raidos , probleminių regionų socialinio ekonominio monitoringo ir kitus tyrimus). Nėra instituto taryboje net ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovo, nors institutas intensyviai dirba švietimo ir aukštojo mokslo srityje (nuo mokytojų kvalifikacijos kursų iki universitetinių programų ir doktorantūros). Jei valstybinės institucijos nusišalina (ar nušalinamos) nuo sąveikos su valstybiniu mokslo institutu, nėra jokio pagrindo prievarta brukti institutui nežinia kaip parinktų privačių įmonių atstovus. Bendrovės ir įmonės laisvai gali pirkti instituto produkciją (technologijas, užsakomuosius tyrimus), nesikišdamos į jo valdymą, strateginį planavimą, finansų tvarkymą ir pan. Institutas prireikus gali pasitelkti kompetetingus ir bešališkus konsultantus ir savo nuožiūra.

Juolab, Švietimo ir mokslo ministerijos paskirtų į instituto tarybą atstovų profesinė sudėtis anaiptol neatspindi nei instituto daugiašakio profilio, nei jo siekių, patvirtintų strateginiuose planuose. Antai, iš 5 paskirtų į GGI tarybą narių net 4 yra vienos (vandens tyrimų) srities. Tai taip pat viena svarbių priežasčių, kodėl tariamųjų partnerių prievartinis paskyrimas į valstybinio instituto tarybą buvo toks neefektyvus.

4. Instituto vadovų skyrimo tvarka turi diskriminacinių požymių.

Nesuprantama, kodėl instituto Tarybos pirmininku gali būti tik steigėjo paskirtasis, o ne instituto tyrėjų išrinktas Tarybos narys. Nesuprantama ir tai, kodėl direktorius negali būti Tarybos nariu, o jo pavaduotojai – gali. Ar direktoriaus pavaduotojas, pavaduojantis direktorių jo atostogų metu, taip pat praranda tyrėjų jam suteiktą balsą?

5. Nepriimtinas numatomas naujas Lietuvos mokslo tarybos funkcijų modelis.

Tai kad Lietuvos mokslo taryba ne tik spręs strateginius mokslo klausimus, bet ir finansuos bei vykdys mokslo programas ir kitus tyrimus, neapibrėžtu būdu dubliuoja Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, Švietimo ir mokslo ministerijos bei kai kurių kitų institucijų funkcijas. Beje, naujoms funkcijoms vykdyti LMT prireiks ir didžiulio administracinio aparato (pavyzdžiui, konkursinio finansavimo vykdymo reikmėms ir kt.).

6. Nepagrįstai tarp valstybės mokslo ekspertinių institucijų atsisakoma Lietuvos mokslo akademijos.

7. Nepriimtina viena pirmųjų įstatymo projekto nuostatų (2 str. 2 p.), kad „jei tarp šio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikomas šis įstatymas“. Net ir šis įstatymas negali būti svarbesnis už Lietuvos Respublikos Konstituciją ar LR Seimo priimtus įstatymus, reglamentuojančius kitas valstybės veiklos sritis.

Ričardas Baubinas
Geologijos ir geografijos instituto
Tarybos pirmininkas
2007 11 13

Lietuvos žemdirbystės instituto mokslo bendruomenė, susipažinusi su LR Švietimo ir mokslo ministerijos parengtu LR Mokslo ir studijų įstatymo projektu (redakcija 2007-11-07), pateiktu svarstyti valstybės institucijoms ir socialiniams partneriams, nori išreikšti institucijos nuomonę.
Įstatymo projekto tikslai – užtikrinti mokslo ir studijų sistemos atitiktį šalies ūkio ir visuomenės poreikiams, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kokybę, mokslo ir studijų sistemos konkurencingumą Europos Sąjungoje ir pasaulyje - suformuluoti tikrai patraukliai. Tačiau kai kurios Projekte siūlomos įtvirtinti naujos nuostatos vargu ar pasitarnaus sėkmingai mokslo ir studijų misijai šalyje. Mūsų abejones labiausiai sukėlė šios Įstatymo projekto formuluotės:
1. Projekto III skirsnio 22 straipsnyje rašoma, kad “1/3 valstybės mokslinių tyrimų instituto tarybos narių sudaro įstaigos mokslininkai, kuriuos renka įstaigos tyrėjai ir doktorantai. Kitus valstybės mokslinių tyrimų instituto tarybos narius skiria steigėjas / juridinio asmens dalyvių susirinkimas ar jo įgaliota institucija iš įstaigų, įmonių bei organizacijų, suinteresuotų sėkmingu valstybės mokslinių tyrimų instituto tikslų bei misijos įgyvendinimu, atstovų: pusę jų sudaro viešojo administravimo institucijų atstovai, kitą pusę sudaro partneriai – kitų įstaigų, įmonių bei organizacijų atstovai“. Mums nesuprantama, kodėl Valstybės mokslinių tyrimų instituto Tarybos sudėtyje lieka tik 1/3 to instituto mokslininkų, o paskirtųjų Tarybos narių
skaičiusdidinamas iki 2/3. Nuo 2003 metų, Lietuvos žemdirbystės instituto Tarybą sudaro 18 narių, iš kurių 6 – ne Instituto atstovai (paskirti LR Švietimo ir mokslo ministerijos). Praktinė Lietuvos žemdirbystės instituto Tarybos valdymo patirtis rodo, kad iš 6 ne Instituto tarybos narių į posėdžius atvykdavo: 2003 m. – 4, 2004 m. – 2, 2005 – 3, 2006 m. – 2 LR ŠMM paskirtieji Tarybos nariai. Norime aiškiai pasakyti, kad kuo daugiau bus “skirtųjų” tarybos narių („suinteresuotų sėkmingu valstybės mokslinių tyrimų instituto tikslų bei misijos įgyvendinimu“), tuo mažiau gyvybinga bus Institucijos Taryba. Siūlome instituto taryboje palikti bent 50 proc. institute rinktų įstaigos mokslo darbuotojų.
2. Per paskutiniųjų 5 metų laikotarpį, vadovaujant Instituto mokslo darbuotojams, buvo sėkmingai apginta 20 Biomedicinos mokslo srities daktaro disertacijų. Pateiktame LR ŠMM Mokslo ir studijų įstatymo projekte apie teisę mokslo institutams ruošti doktorantus net nebeužsimenama, vadinasi, ji nebus jiems ir suteikiama. Įstatymo projekto V Skyriaus 43 straipsnio 4 poskyrio teiginys, kad “doktorantūros studijos vyksta universitetuose”, o to paties Skyriaus 44 straipsnio antrojo poskyrio konstatacija “Daktaro mokslo laipsnį teikia universitetai” aiškiai pasako, kad mokslo institutai faktiškai nušalinami iš dalyvavimo doktorantūros procese Lietuvoje. Manome, kad ši LR ŠMM pozicija yra iš esmės neteisinga. Galima jau dabar prognozuoti, jog, jei doktorantūros studijas vykdys tik universitetai, tuomet jauni tyrėjai baigę doktorantūrą ten ir liks dirbti, o institutuose kasmet jų tik mažės.

Taip pat įstatymo projekte dar yra nemažai trūkumų ir netikslumų, kuriuos reikėtų papildyti arba ištaisyti:
1. I skyriaus 3 straipsnio 7 punkte apibrėžiant įstatymo sąvokas nurodoma, kad „ ... mokslo (daktaro) laipsnis, suteikiamas asmeniui, baigusiam studijas aukštojoje mokykloje“. Daktaro laipsnio gavimui studijos sudaro tik apie 10- 20 proc. veiklos ir baigiasi kelių egzaminų, dažniausiai savarankiškai pasiruošus, išlaikymu. Visa kita yra mokslinis tiriamasis darbas ir publikacijų ruošimas. Čia ir toliau visiškai ignoruojamas institutų dalyvavimas doktorantų ruošime. Neretai institutuose yra geresnės sąlygos moksliniams tyrimams ir mokslininkų ruošimui.
2. I skyriaus 3 straipsnio 14 punkte nurodoma, kad studijų kreditas yra viena darbo savaitė, t. y. 25-30 val. Manome, kad studento darbo savaitė turėtų apimti ne mažiau 36 val. Tuomet studijos būtų trumpesnės, intensyvesnės ir studentas, baigęs jas, galėtų greičiau įsijungtų į darbą.
3. I skyriaus 3 straipsnio 17 punkte apibrėžiamas tyrėjas, kuris toliau tekste neminimas, nes tokių mokslo darbuotojų kategorijos įstatymo projekte nenumatoma.
4. II skyriaus 5 straipsnio 5 punkte reikėtų palikti, kad aukštoji mokykla yra „ ...veikianti kaip biudžetinė įstaiga“. Dvigubos galimybės įneša painumo.
5. II skyriaus 9 straipsnyje reikia nurodyti, kad institutas yra „viešas juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė įstaiga“. Ten pat į instituto teises reikia įrašyti, kad institutas turi teisę „valdyti turtą, juo naudotis bei disponuoti teisės aktų nustatyta tvarka“.
6. III skyriaus 12 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad „Valstybės mokslo ir studijų politikos įgyvendinančios institucijos yra .... Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas... Tačiau toliau 13 straipsnyje aprašoma Lietuvos mokslo taryba, 14 – Studijų kokybes vertinimo centras 15 –Akademinės etikos ir procedūrų įgaliotinis (beje visiškai nesuprantamos jo funkcijos), tačiau Lietuvos mokslo ir studijų fondo veikla neaprašoma.
7. Manome, kad nereikalinga organizacija yra Mokslo ir studijų stebėsenos centras (III sk. 12 str. 3p.). Geriau numatomus finansinius išteklius tiesiogiai skirti mokslo ir studijų gerinimui, o numatyti specialistai geriau įsijungtų į akademinės visuomenės veiklą ir vietoje kontrolės atliktų realų darbą.
8. Prieštaraujame trečio skirsnio 22 straipsnio 2 punkto nuostatai, kuriame parašyta, kad instituto direktorius turi teisę dalyvauti instituto tarybos posėdžiuose (bet neprivalo ? )...
9. V skyriaus 39 straipsnio 3 punkte rašoma, kad „Mokslo ir studijų vienovę mokslinių tyrimų institutuose užtikrina šių įstaigų mokslo darbuotojų dalyvavimas aukštųjų mokyklų vykdomose studijose“. Kaip tai bus padaryta jei doktorantūra praktiškai „perduota“ tik universitetams? Jau magistrantai savo baigiamuosius darbus galėtų ruošti institutuose. Tačiau tam reikia teisinės bazės. Gal būt galima numatyti, kad 20-30 proc. institutų veiklos būtų susijusi su studijų procesų, ypač II ir III pakopos.
10. VI skyriaus 64 straipsnį reikia papildyti tyrėjo pareigų aprašymu.
11. Visiškai nesuprantamas asocijuoto mokslininko statusas (67 straipsnis). Ar mokslo ir studijų institucija turi laikyti neužimtą etatą ir laukti kol į užsienį išvykęs mokslininkas sugalvos grįžti? Ar tokią praktiką taiko kitų šalių mokslo ir studijų institucijos?
12. VI skyriaus 68 straipsnyje reikėtų suteikti teisę ir mokslinių tyrimų institutams teikti profesoriaus emerito vardą.
13. VIII skyriuje reikėtų nurodyti kokiu laikotarpiu veikia pereinamosios nuostatos.

Direktorius Zenonas Dabkevičius

Tarybos pirmininkas Virginijus Feiza