Kviečiame diskutuoti ir bendromis pastangomis tobulinti šį projektą. Tai yra tik svarbiausios mintys. Į visus Jūsų pasiūlymus stengsimės atsižvlegti, kad LMS vardu teikiama nuomonė atspindėtų daugeliui priimtiną požiūrį. Šio pradinio teksto autorius yra V. Gontis.

Plėtojant Lietuvos mokslo ir studijų teisinę bazę dar 1991metais buvo priimtas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris suformavo visai naujus akademinės veiklos savivaldos ir valstybinio reguliavimo teisinius pagrindus. Šis įstatymas nuosekliai jungė įvairiose institucijose vykdomus mokslinius tyrimus ir studijas į vieningą sistemą, suteikdamas svarbiausius sistemos reguliavimo svertus Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei ir jos institucijoms: Švietimo ir mokslo ministerijai bei Mokslo ir studijų fondui. Šis įstatymas savo nuoseklumu ir kokybe pralenkė daugelį kitų naujai atsikūrusioje valstybėje paskubomis kurtų įstatymų. Tai liudija ir tai, kad jo pagrindu ištisą dešimtmetį buvo plėtojama mokslo ir studijų teisinio reguliavimo bazė, vykdoma mokslo ir studijų sistemos reforma pagal Pasaulio ir Europos tendencijas, o pats įstatymas visą dešimtmetį išliko be pakeitimų, nors valstybės institucinė ir teisinė sistema buvo sparčia keičiama. Mokslo ir studijų įstatymas paliko neišspręstomis verslo ir mokslo sąveikos bei darbo rinkos ir rengiamų specialistų derinimo problemas, kadangi jos turėjo būti daugiau sprendžiamos mokesčių ir darbo įstatymų pagrindu. Galima sakyti, kad įstatymas dalinai skatino mokslo ir studijų sistemos uždarumą, tačiau dar labiau sistemos uždarumą skatino menkas visuomenės, verslo ir politikų domėjimasis mokslu ir studijomis. Nepakankamas sistemos finansavimas sukūrė įtampas ir pačios mokslo bendruomenės viduje, paskatinusias dar didesnį sistemos uždarumą ir keletą neapgalvotų reformos žingsnių. Didesnius sistemos prieštaravimus paskatino 2000 m. priimtas savarankiškas Aukštojo mokslo įstatymas, sukūręs alternatyvų reguliavimą veikiančiam labiau suderintam Mokslo ir studijų įstatymui. Blogiausia, kad Aukštojo mokslo įstatymas sukūrė ir paskatino ženklius mokslo ir studijų institucijų finansinės ūkinės veiklos savarankiškumo apribojimus. Mūsų nuomone, tolimesnės reformos planuojamos ir vykdomos be būtinos nueito kelio ir pasekmių analizės, tinkamai neatsižvelgiama ir į kitų artimų valstybių, taip pat vykdžiusių mokslo ir studijų reformas, patirtį.

Reikia pripažinti, kad teikiamas naujas Mokslo ir studijų įstatymo projektas vėl apjungia mokslo ir studijų institucijas į bendrą teisinio reguliavimo sistemą ir tuo yra pažangus žingsnis. Institucinę sistemos sandarą siekiama supaprastinti ir išgryninti, tačiau aiškiai stokojama ryžto apsispręsti dėl pagrindinės institucijų teisinės formos: valstybinės mokslo ir studijų institucijos turi rinktis tarp biudžetinių ir viešųjų įstaigų statuso. Be aiškesnės teisinio statuso sampratos nesusipratimu virsta ir siūlomas institucijų valdymo modelis: biudžetinių įstaigų veiklos centralizuota finansinė kontrolė derinama su tarybas sudarančių ir su institucijų veikla mažai susijusių asmenų valdymu. Sudėtingą realios socialinės partnerystės problemą bandoma pakeisti kolektyvine labai įvairius interesus atstovaujančių asmenų atsakomybe. Siūlomame valdymo modelyje nelieka vietos nei institucijų savivaldai, nei politinės atsakomybės įgyvendinimo mechanizmui. Konceptualiu požiūriu pirmajame Mokslo ir studijų įstatyme įgyvendintas mokslo ir studijų savivaldos bei politinės atsakomybės mechanizmų derinimas buvo nepalyginamai brandesnis ir nuoseklesnis. Jis nebuvo pilna apimtimi pritaikytas tik dėl prasto valstybės institucijų ir Lietuvos mokslo tarybos bendradarbiavimo. Jei visi buvę Švietimo ir mokslo ministrai būtų dirbę su Lietuvos mokslo taryba kaip su mokslo ir studijų politikos įgyvendinimo partnere, mums nereikėtų visiems gyventi nuolatinių reformos reformų būsenoje. Dabar siūloma tik ministerijos parengta, mokslo bendruomenės aiškiai kritiškai vertinama ir praktiškai nieko bendro su politinių partijų susitarimu neturinti mokslo ir studijų reformos reforma būtinai turi būti taisoma.

Svarbiausia yra ištaisyti siūlomą institucijų valdymo formą „Visa valdžia taryboms“. Nes dėl šio valdymo pasekmių nebus galima pareikalauti nei politinės, nei asmeninės, nei mokslo bendruomenių atsakomybės. Ši valdymo forma yra kuriama ir naudinga tik asmenų grupėms, kurios jau įprato valdyti ir manipuliuoti, būdamos „šešėlyje“. Socialinių partnerių dalyvavimo mokslo ir studijų institucijų valdyme problemą galima išspręsti labai paprastu būdu. Galima įteisinti visų realių socialinių partnerių teisę deleguoti į aukščiausią institucijos kolektyvinio valdymo organą savo atstovą. Socialinę partnerystę galima pripažinti realia, kai partnerio mokslinio technologinio ar specialistų rengimo bendradarbiavimo su institucija apimtis viršija 10 procentų visos institucijos veiklos arba, kai socialinio partnerio parama viršija 5 procentus metinių institucijos pajamų. Šie kiekybiniai realios partnerystės kriterijai gali būti skirtingi universitetams, kolegijoms ir mokslo institutams. Taip mes realiai paskatintume partnerystės formavimąsi ir išvengtume valdymo be atsakomybės pasekmių.

Įstatymo projektas aiškiai numato naikinti universitetų mokslo institutus, perduodant jų finansavimą ir turtą universitetams. Svarbiausia, kad tai yra praktiškai vienintelis konkretus struktūrinių pertvarkymų elementas, vykdomas „būtinų“ reformų lozungu prisidengiant. Mūsų nuomone, tokia administracinė mokslo ir studijų integracija atneš tik naujus mokslo potencialo praradimus, užkirs kelią kitoms aukštosioms mokykloms ir verslui pasinaudoti mokslo institutuose dirbančiais tikrai aukšto lygio mokslininkais, pareikalaus daug papildomų lėšų mokslininkų socialinėms garantijoms užtikrinti, daug lankstesnes prisitaikymo galimybes prie sparčiai besikeičiančių sąlygų turinčios mažos institucijos bus administraciniu būdu jungiamos į didelius labai inertiškus ir vidaus administravimo problemose skęstančius universitetus. Vykstančių dinaminių pokyčių sąlygomis išeitis yra ne formalus institucijų stambinimas, primenantis kolūkių stambinimo vajų, bet nauja mokslo politika, naudojanti modernius projektų, finansinių resursų ir rizikos kapitalo valdymo instrumentus. Siūlome įstatymo projekte atsisakyti IV skyriaus, paliekant neterminuotai galioti VIII skyrių.

Pateiktu įstatymo projektu tik labai deklaratyviai stiprinamas konkursinis mokslo finansavimas. Labai paskubomis siūloma organizuoti konkursinį mokslo finansavimą naujai kuriamų, plečiamų ir reorganizuojamų institucijų pagrindu. Tai taip pat yra susiję su interesų grupių, siekiančių sau naudingai perskirstyti valstybės moksliniams tyrimams skiriamus resursus, veikla. Tokios konkursinio finansavimo institucijos kaip Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, praktiškai vienintelis sukaupęs reikalingą mokslo projektų administravimo, vertinimo ir atrankos patirtį, paliekamas nuošalėje, o Lietuvos mokslo tarybai šalia valstybės patarėjo mokslo politikos klausimais funkcijų dar suteikiamos mokslo politikos įgyvendinimo, konkursinio finansavimo ir projektų administravimo funkcijos. Elementarūs interesų konflikto reikalavimai ir konkursinio finansavimo organizavimo praktika prieštarauja tokiam įvairių funkcijų derinimui. Tuo labiau, kad projektų valdymo institucijos jau yra sukurtos ir sėkmingai veikia, o elementari logika reikalauja tik teisingai paskirstyti funkcijas tarp jau veikiančių institucijų. Nerimaudami dėl stiprėjančios interesų grupių veiklos, siekiančios ne harmoningos mokslo plėtros ir bendrųjų visuomenės reikmių, bet savo siaurų interesų tenkinimo, reikalaujame aiškiai atskirti Lietuvos mokslo tarybos, kaip mokslo politikos patarėjos ir formuotojos, funkcijas nuo mokslo projektų konkursų organizavimo, projektų atrankos ir administravimo.

Išsivysčiusių valstybių mokslo organizavimo praktikoje labai svarbų vaidmenį vaidina mokslininkų, tyrėju ir net žymiai platesnės profesinės organizacijos bei jų asociacijos. Dažniausiai jos, o ne mokslo ir studijų institucijos, užsiima moksline leidyba, organizuoja mokslo populiarinimą, kuria ir palaiko profesinę etiką. Lietuvoje praktiškai visos iki šiol veikusios profesinės mokslininkų ir tyrėjų organizacijos praktiškai merdi dėl nepalankių šiai veiklai ekonominių sąlygų, menko pačių mokslininkų pilietinio aktyvumo ir labai didelio jų užimtumo. Galima sakyti, kad mokslininkų ir tyrėjų veiklos organizavimas, jos rėmimas ir panaudojimas visuomenės reikmėms yra paliktas už valstybės ir įstatymų veikimo srities ribų. Iki šiol veikusios organizacijos, išskyrus gal tik Lietuvos mokslų akademiją, šiandien nesugeba susimokėti net savo narystės tarptautinėse organizacijose mokesčių. Mokslo populiarinimas yra paliktas mažučių, ekonomiškai merdinčių ir asmenų bei institucijų reklama užsiimančių UAB veiklos sritimi. Pačių mokslininkų viešoji raiška dažnai peržengia jų profesinės kompetencijos bei etikos ribas: politologai tiesiogiai dalyvauja politikoje, praktiškai tik verslininkai ir verslo samdyti ekspertai formuoja visuomenės ir politikų kryptingą požiūrį į ekonomikos procesus, istorikai piktnaudžiauja savo autoritetu, padėdami užsienio interesų grupėmis, kai sprendžiami istoriniu požiūriu ginčytini klausimai ir t.t. Valstybė, kuri finansuoja ir praktiškai išlaiko visą kūrybinį šalies potencialą, turėtų daug labiau susirūpinti profesinėmis mokslininkų ir tyrėjų organizacijomis, turėtų remti jų visuomenei reikalingą veiklą, padėdama formuotis profesinei etikai ir pati daug įvairiau panaudodama turimą intelektualinį potencialą. Tam yra būtinas konkursinis mokslininkų ir tyrėjų organizacinės, leidybinės ir mokslo populiarinimo veiklos finansavimas. Finansuojamų projektų trukmė būtinai turi būti žymiai ilgesnė nei vieneri metai, normali praktika yra trejų metų projektai. Todėl 68 įstatymo straipsnis turi virsti atskiru skyriumi „Dėstytojų, mokslininkų, tyrėjų ir studentų organizacijos ir jų veikla“. Tokiame skyriuje deramą vietą galėtų surasti ir straipsniai, daug prasmingiau apibrėžiantys Lietuvos mokslų akademijos misiją ir vaidmenį.

Švietimo ir mokslo ministerija geranoriškai atsižvelgė tik į dalį mokslo bendruomenės išsakytų pastabų, tačiau pateikto įstatymo projekto aprėptis yra labai plati, o laikas, skirtas įstatymo projektui tobulinti, buvo labai trumpas. Dalis mokslo bendruomenės pasiūlymų negalėjo būti pakankamai suderinti todėl Vyriausybei pateiktas įstatymo projektas būtinai turi būti tikslinamas, atsižvelgiant į tikruosius šalies mokslo plėtros poreikius.

Dokumentai: LMS pastabų projektas Word formate.