Projektas. Lietuvos mokslininkų sąjungos pastabos Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymo projektui
Plėtojant
Lietuvos mokslo ir studijų
teisinę bazę dar 1991metais buvo priimtas Mokslo ir studijų įstatymas,
kuris
suformavo visai naujus akademinės veiklos savivaldos ir valstybinio
reguliavimo
teisinius pagrindus. Šis įstatymas nuosekliai jungė
įvairiose institucijose
vykdomus mokslinius tyrimus ir studijas į vieningą sistemą, suteikdamas
svarbiausius sistemos reguliavimo svertus Lietuvos Respublikos Seimui,
Vyriausybei ir jos institucijoms: Švietimo ir mokslo
ministerijai bei Mokslo ir
studijų fondui. Šis įstatymas savo nuoseklumu ir kokybe
pralenkė daugelį kitų
naujai atsikūrusioje valstybėje paskubomis kurtų įstatymų. Tai liudija
ir tai,
kad jo pagrindu ištisą dešimtmetį buvo plėtojama
mokslo ir studijų teisinio
reguliavimo bazė, vykdoma mokslo ir studijų sistemos reforma pagal
Pasaulio ir
Europos tendencijas, o pats įstatymas visą dešimtmetį
išliko be pakeitimų, nors
valstybės institucinė ir teisinė sistema buvo sparčia keičiama. Mokslo
ir
studijų įstatymas paliko neišspręstomis verslo ir mokslo
sąveikos bei darbo
rinkos ir rengiamų specialistų derinimo problemas, kadangi jos turėjo
būti
daugiau sprendžiamos mokesčių ir darbo įstatymų pagrindu. Galima
sakyti, kad
įstatymas dalinai skatino mokslo ir studijų sistemos uždarumą, tačiau
dar
labiau sistemos uždarumą skatino menkas visuomenės, verslo ir politikų
domėjimasis mokslu ir studijomis. Nepakankamas sistemos finansavimas
sukūrė
įtampas ir pačios mokslo bendruomenės viduje, paskatinusias dar didesnį
sistemos uždarumą ir keletą neapgalvotų reformos žingsnių. Didesnius
sistemos
prieštaravimus paskatino 2000 m. priimtas
savarankiškas Aukštojo mokslo
įstatymas, sukūręs alternatyvų reguliavimą veikiančiam labiau
suderintam Mokslo
ir studijų įstatymui. Blogiausia, kad Aukštojo mokslo
įstatymas sukūrė ir
paskatino ženklius mokslo ir studijų institucijų finansinės ūkinės
veiklos
savarankiškumo apribojimus. Mūsų nuomone, tolimesnės
reformos planuojamos ir
vykdomos be būtinos nueito kelio ir pasekmių analizės, tinkamai
neatsižvelgiama
ir į kitų artimų valstybių, taip pat vykdžiusių mokslo ir studijų
reformas,
patirtį.
Reikia
pripažinti, kad teikiamas
naujas Mokslo ir studijų įstatymo projektas vėl apjungia mokslo ir
studijų
institucijas į bendrą teisinio reguliavimo sistemą ir tuo yra pažangus
žingsnis. Institucinę sistemos sandarą siekiama supaprastinti ir
išgryninti,
tačiau aiškiai stokojama ryžto apsispręsti dėl pagrindinės
institucijų teisinės
formos: valstybinės mokslo ir studijų institucijos turi rinktis tarp
biudžetinių ir viešųjų įstaigų statuso. Be
aiškesnės teisinio statuso sampratos
nesusipratimu virsta ir siūlomas institucijų valdymo modelis:
biudžetinių
įstaigų veiklos centralizuota finansinė kontrolė derinama su tarybas
sudarančių
ir su institucijų veikla mažai susijusių asmenų valdymu. Sudėtingą
realios
socialinės partnerystės problemą bandoma pakeisti kolektyvine labai
įvairius
interesus atstovaujančių asmenų atsakomybe. Siūlomame valdymo modelyje
nelieka
vietos nei institucijų savivaldai, nei politinės atsakomybės
įgyvendinimo
mechanizmui. Konceptualiu požiūriu pirmajame Mokslo ir studijų įstatyme
įgyvendintas mokslo ir studijų savivaldos bei politinės atsakomybės
mechanizmų
derinimas buvo nepalyginamai brandesnis ir nuoseklesnis. Jis nebuvo
pilna
apimtimi pritaikytas tik dėl prasto valstybės institucijų ir Lietuvos
mokslo
tarybos bendradarbiavimo. Jei visi buvę Švietimo ir mokslo
ministrai būtų dirbę
su Lietuvos mokslo taryba kaip su mokslo ir studijų politikos
įgyvendinimo
partnere, mums nereikėtų visiems gyventi nuolatinių reformos reformų
būsenoje. Dabar
siūloma tik ministerijos parengta, mokslo bendruomenės
aiškiai kritiškai
vertinama ir praktiškai nieko bendro su politinių partijų
susitarimu neturinti
mokslo ir studijų reformos reforma būtinai turi būti taisoma.
Svarbiausia
yra ištaisyti siūlomą
institucijų valdymo formą „Visa valdžia taryboms“.
Nes dėl šio valdymo pasekmių
nebus galima pareikalauti nei politinės, nei asmeninės, nei mokslo
bendruomenių
atsakomybės. Ši valdymo forma yra kuriama ir naudinga tik
asmenų grupėms,
kurios jau įprato valdyti ir manipuliuoti, būdamos
„šešėlyje“. Socialinių
partnerių dalyvavimo mokslo ir studijų institucijų valdyme problemą
galima
išspręsti labai paprastu būdu. Galima įteisinti visų realių
socialinių
partnerių teisę deleguoti į aukščiausią institucijos
kolektyvinio valdymo
organą savo atstovą. Socialinę partnerystę galima pripažinti realia,
kai partnerio
mokslinio technologinio ar specialistų rengimo bendradarbiavimo su
institucija
apimtis viršija 10 procentų visos institucijos veiklos arba,
kai socialinio
partnerio parama viršija 5 procentus metinių institucijos
pajamų. Šie
kiekybiniai realios partnerystės kriterijai gali būti skirtingi
universitetams,
kolegijoms ir mokslo institutams. Taip mes realiai paskatintume
partnerystės
formavimąsi ir išvengtume valdymo be atsakomybės pasekmių.
Įstatymo
projektas aiškiai numato
naikinti universitetų mokslo institutus, perduodant jų finansavimą ir
turtą universitetams.
Svarbiausia, kad tai yra praktiškai vienintelis konkretus
struktūrinių
pertvarkymų elementas, vykdomas „būtinų“ reformų
lozungu prisidengiant. Mūsų
nuomone, tokia administracinė mokslo ir studijų integracija
atneš tik naujus
mokslo potencialo praradimus, užkirs kelią kitoms
aukštosioms mokykloms ir
verslui pasinaudoti mokslo institutuose dirbančiais tikrai
aukšto lygio
mokslininkais, pareikalaus daug papildomų lėšų mokslininkų
socialinėms
garantijoms užtikrinti, daug lankstesnes prisitaikymo galimybes prie
sparčiai
besikeičiančių sąlygų turinčios mažos institucijos bus administraciniu
būdu
jungiamos į didelius labai inertiškus ir vidaus
administravimo problemose
skęstančius universitetus. Vykstančių dinaminių pokyčių sąlygomis
išeitis yra
ne formalus institucijų stambinimas, primenantis kolūkių stambinimo
vajų, bet
nauja mokslo politika, naudojanti modernius projektų, finansinių
resursų ir
rizikos kapitalo valdymo instrumentus. Siūlome įstatymo projekte
atsisakyti IV
skyriaus, paliekant neterminuotai galioti VIII skyrių.
Pateiktu
įstatymo projektu tik labai
deklaratyviai stiprinamas konkursinis mokslo finansavimas. Labai
paskubomis
siūloma organizuoti konkursinį mokslo finansavimą naujai kuriamų,
plečiamų ir
reorganizuojamų institucijų pagrindu. Tai taip pat yra susiję su
interesų
grupių, siekiančių sau naudingai perskirstyti valstybės moksliniams
tyrimams
skiriamus resursus, veikla. Tokios konkursinio finansavimo institucijos
kaip
Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, praktiškai
vienintelis sukaupęs
reikalingą mokslo projektų administravimo, vertinimo ir atrankos
patirtį,
paliekamas nuošalėje, o Lietuvos mokslo tarybai
šalia valstybės patarėjo mokslo
politikos klausimais funkcijų dar suteikiamos mokslo politikos
įgyvendinimo,
konkursinio finansavimo ir projektų administravimo funkcijos.
Elementarūs
interesų konflikto reikalavimai ir konkursinio finansavimo organizavimo
praktika
prieštarauja tokiam įvairių funkcijų derinimui. Tuo labiau,
kad projektų
valdymo institucijos jau yra sukurtos ir sėkmingai veikia, o elementari
logika
reikalauja tik teisingai paskirstyti funkcijas tarp jau veikiančių
institucijų.
Nerimaudami dėl stiprėjančios interesų grupių veiklos, siekiančios ne
harmoningos mokslo plėtros ir bendrųjų visuomenės reikmių, bet savo
siaurų
interesų tenkinimo, reikalaujame aiškiai atskirti Lietuvos
mokslo tarybos, kaip
mokslo politikos patarėjos ir formuotojos, funkcijas nuo mokslo
projektų
konkursų organizavimo, projektų atrankos ir administravimo.
Išsivysčiusių
valstybių mokslo
organizavimo praktikoje labai svarbų vaidmenį vaidina mokslininkų,
tyrėju ir
net žymiai platesnės profesinės organizacijos bei jų asociacijos.
Dažniausiai
jos, o ne mokslo ir studijų institucijos, užsiima moksline leidyba,
organizuoja
mokslo populiarinimą, kuria ir palaiko profesinę etiką. Lietuvoje
praktiškai
visos iki šiol veikusios profesinės mokslininkų ir tyrėjų
organizacijos
praktiškai merdi dėl nepalankių šiai veiklai
ekonominių sąlygų, menko pačių
mokslininkų pilietinio aktyvumo ir labai didelio jų užimtumo. Galima
sakyti,
kad mokslininkų ir tyrėjų veiklos organizavimas, jos rėmimas ir
panaudojimas
visuomenės reikmėms yra paliktas už valstybės ir įstatymų veikimo
srities ribų.
Iki šiol veikusios organizacijos, išskyrus gal
tik Lietuvos mokslų akademiją, šiandien
nesugeba susimokėti net savo narystės tarptautinėse organizacijose
mokesčių. Mokslo
populiarinimas yra paliktas mažučių, ekonomiškai merdinčių
ir asmenų bei
institucijų reklama užsiimančių UAB veiklos sritimi. Pačių mokslininkų
viešoji
raiška dažnai peržengia jų profesinės kompetencijos bei
etikos ribas: politologai
tiesiogiai dalyvauja politikoje, praktiškai tik verslininkai
ir verslo samdyti
ekspertai formuoja visuomenės ir politikų kryptingą požiūrį į
ekonomikos
procesus, istorikai piktnaudžiauja savo autoritetu, padėdami užsienio
interesų
grupėmis, kai sprendžiami istoriniu požiūriu ginčytini klausimai ir
t.t. Valstybė,
kuri finansuoja ir praktiškai išlaiko visą
kūrybinį šalies potencialą, turėtų
daug labiau susirūpinti profesinėmis mokslininkų ir tyrėjų
organizacijomis,
turėtų remti jų visuomenei reikalingą veiklą, padėdama formuotis
profesinei
etikai ir pati daug įvairiau panaudodama turimą intelektualinį
potencialą. Tam
yra būtinas konkursinis mokslininkų ir tyrėjų organizacinės, leidybinės
ir
mokslo populiarinimo veiklos finansavimas. Finansuojamų projektų trukmė
būtinai
turi būti žymiai ilgesnė nei vieneri metai, normali praktika yra trejų
metų
projektai. Todėl 68 įstatymo straipsnis turi virsti atskiru skyriumi
„Dėstytojų,
mokslininkų, tyrėjų ir studentų organizacijos ir jų veikla“.
Tokiame skyriuje
deramą vietą galėtų surasti ir straipsniai, daug prasmingiau
apibrėžiantys
Lietuvos mokslų akademijos misiją ir vaidmenį.
Švietimo
ir mokslo ministerija
geranoriškai atsižvelgė tik į dalį mokslo bendruomenės
išsakytų pastabų, tačiau
pateikto įstatymo projekto aprėptis yra labai plati, o laikas, skirtas
įstatymo
projektui tobulinti, buvo labai trumpas. Dalis mokslo bendruomenės
pasiūlymų negalėjo
būti pakankamai suderinti todėl Vyriausybei pateiktas įstatymo
projektas
būtinai turi būti tikslinamas, atsižvelgiant į tikruosius
šalies mokslo plėtros
poreikius.
kriterijai
Man atrodo, kad šis siūlymas nėra pakankamai argumentuojamas. Tiesa, ŠMM siūlomas įstatymo projektas taip pat be rimtos argumentacijios.
Atrodo, kad abi pusės, ministerija ir mokslo bendruomenė, turi skirtingas sistemos tobulinimo vizijas. Gal todėl ir nesitariama viešai. Dirba tik
daugybė komisijų, kurių siūlymai viešai neskelbiami ir juos galima ignoruoti.
Diskutuojant dėl įstatymo kokybės, svarbiausia susitarti dėl įstatymo tikslo. Tokiu atveju svarbiausias vertinimo kriterijus būtų to tikslo realizavimo
užtikrinimas. Manau niekas neprieštaraus, kad įstatymo tikslu turi būti konstitucijoje formuluojamų principų sukonkretinimas ir jų įgyvendinimo
mechanizmo sukūrimas. Mus dominantys konstituciniai principai formuluojami 40,41 ir 42 straipsniuose. Pavyzdžiui, 42 straipsnyje teigiama, kad
,,kultūra, mokslas, tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi". Jei taip tai ministerijos argumentas: ,,Siūlymai įtraukti įstaigų, įmonių, bei organizacijų,
suinteresuotų sėkmingu mokslinių tyrimų instituto tikslų bei misijos įgyvendinimu, atstovus į mokslinių tyrimų instituto strateginių sprendimų priėmimą,
paskatins mokslinių tyrimų institutus orientuoti savo veiklą i valstybės, visuomenės ir ūkio poreikius." prieštarauja konstitucijoje deklaruojamai
mokslinių tyrimų lasivei, greta to, kad sąvokų ,,valstybės, visuomenės ir ūkio poreikius" turiniai neapibrėžti.
Panašiai galima vertinti visus įstatyme įtvirtinamus mechanizmus - kaip jie užtikrina mokslininko akademinę laisvę ir kitus konstitucijoje įrašytus principus.
Mūsų nuomone taip vertinant įstatymo projektą, jis tampa nepataisomu. Išeitis viena - kurti naują įstatymo projektą.
Rimas Norvaisa
Konstitucijos principai
Gerbiamas Rimai,
Jūsų pasiūlyta mintis yra gera ir gali būti veiksminga. Šiame etape tikrai reikia išryškinti pasiūlyto įstatymo nesuderinamumą su Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis. Aš tikiuosi, kad Jūsų pradėtą gvildenimą dar galima tęsti. Pababandykime tuo aspektu kiek galima detaliau įvertinti pasiūlytą projektą, Po to bus daug lengviau pasiūlyti ir naujas įstatymo formuluotes.
Iš esmės Lietuvos
Iš esmės Lietuvos mokslininkų sąjungos pastabų... projekte išsakytos mintys yra teisingos.
Gal tik reikėtų išrinkus esmines tezes surašyti jas atskirai pilno pastabų teksto pradžioje ar pabaigoje trumpai ir papunkčiui (nes ne kiekvienas valdininkas mėgsta skaityti ilgesnį tekstą, o juo labiau – į jį gilintis).
Minėtų tezių rinkinį galima būtų pateikti ir kaip kontrargumentą R. Žakaitienės Aiškinamojo rašto dėl Lietuvos respublikos mokslo ir studijų įstatymo projekto 5 punkto teiginiui: ,,Neigiamų priimto įstatymo projekto pasekmių nenumatoma”.
Mūsų institute bene didžiausią nerimą sukėlė Tarybos formavimo principai.
Į instituto tarybos sudėtį įvedus 2/3 narių iš suinteresuotų įstaigų, įmonių ir organizacijų, nėra užtikrinama, kad šie nariai turės bent minimalią kompetenciją, svarstant specifinius instituto mokslinės veiklos strategijos ir taktikos klausimus. Be to, šitaip sukuriamos nelygiavertės institucijų konkurencijos sąlygos. Mokslo institucijos valdymas, svarbiausių mokslinių ir finansinių srendimų priėmimas gali būti patikimas konkurentams, su kuriais susiduriama užsakomųjų tyrimų konkursuose ir kituose veiklos baruose.
Visiškai nelogiška, kad už neaiškios sudėties ir kompetencijos Tarybos sprendimų pasekmes niekas neatsako, o šiuos sprendimus privalo vykdyti ir už juos atsakyti instituto darbuotojai!