Dabartinę reformuojamųjų būseną apibūdina posakis – ir šuo kariamas pripranta. Neturėdama daugiau kuo pasigirti, A.Kubiliaus Vyriausybė šią aukštojo mokslo būseną pristato kaip reikšmingiausią savo darbą. Švietimo ir mokslo ministerija nenuilstamai raportuoja apie savo reformos laimėjimus. Pranešimų turinio ir realybės palyginimas rodo, kad ministerija, dangstydama reformos fiasko, griebėsi sovietinės ir gebelsinės propagandos metodų.
Sovietinė propaganda skelbdavo apie nuolat viršijamus sovietinės ekonomikos penkmečių planus, bet propaganda neprikėlė ekonomikos. Gebelsinė propaganda karo pabaigoje irgi intensyviai trimitavo, kad hitlerinės Vokietijos pergalė neišvengiama – ją pasiekti padės tuoj tuoj pasirodysiantis slaptas ginklas.

Kalbant apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą, nė vienas iš deklaruotų tikslų ne tik nepasiektas, bet ir tolstama nuo jų. Nėra ir ateityje nesimato jokių teigiamų studijų kokybės pokyčių. Vadinamasis tinklo optimizavimas, mechaniškai jungiantis nereformuotoms aukštosioms mokykloms, tėra būdas bent šiek tiek pratęsti vegetaciją naudojant Europos Sąjungos Struktūrinių fondų pinigus.

Vieninteliu realiu reformos tikslu padarius iš studentų išsiurbiamus pinigus, konkurencija dėl jų įgyja šlykščiausias formas. Ši konkurencija skatina atpiginti studijas jas trumpinant. Tačiau iš tikrųjų taip atpiginamos ne studijos, bet „reformos“ tik perkamu paversto diplomo pirkimo kaina. Trumpalaikiai laimėtojai – tik A.Kubiliaus Vyriausybė ir bankai.

Ministerijos propaganda tai turi slėpti ir slepia. Tačiau išsidavė pati Vyriausybė. Finansų ministrė I.Šimonytė pranešė, kad pernai „gauta 160 mln. litų daugiau, negu buvo prognozuota, iš nemokestinių pajamų. Kaip didžiausią sumą šioje grafoje turėčiau paminėti įmokas už aukštąjį mokslą, kurių prognozė buvo viršyta“.

Ar yra Europoje valstybė, kuri didžiuotųsi papildžiusi iždą besimokančio jaunimo sąskaita?

Švietimo ir mokslo ministerijos propagandos stilių iliustruoja keli pavyzdžiai.