Nepaneigsi, kad mentalinis istorinis paveldas yra nepalankus pilietinės visuomenės ir demokratijos stiprėjimui, tačiau toks aiškinimas yra naudingas dabar ekonominę ir politinę galią turinčioms viršūnėms. Jau ne vieni metai gyvename gilėjančios demokratijos krizės sąlygomis. Piliečių pasitikėjimas partijomis ir valdžios institucijomis, ypač tautos atstovybe – Seimu – dramatiškai žemas, dalyvaujančių rinkimuose skaičius kas kartą mažėja.

Demokratinis procesas tampa uždaru ydingu ratu. Valdžios flange klostosi ir stiprėja oligarchinio valdymo ir „valdomos demokratijos“ tendencijos. Kaip savotiška alternatyva joms šmėžuoja „tvarkos ir teisingumo“ lozungais pridengtas siekis pereiti į autokratinį valdymą.

Demokratijos neįgalumą lemia tai, kad vadinamos laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis ekonominę ir politinę galią turinčioms visuomenės viršūnėms demokratijos reikia tik kaip figos lapelio ir gal būt dar kaip tam tikro procedūrinių taisyklių rinkinio kovojant tarpusavyje dėl valdžios.