Mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė‘08“ moksleiviams apie gyvybės paieškas kitose planetose pasakojęs astrofizikas įsitikinęs, kad posakis, esą visi mes kadaise buvome žvaigždės danguje, ne iš piršto laužtas. Medžiagos, iš kurių sudarytas mūsų kūnas, iš tiesų kadaise buvo „išspjautos“ sprogstant žvaigždei.

Ne mažiau pagrįstas ir kitas posakis: „Iš dulkės gimęs, dulke pavirsi“. Pasirodo, dulkės kosmose – gyvybės pagrindas. Mat būtent iš jų formuojasi naujos planetos. Kaip bebūtų paradoksalu, tiriant kitų žvaigždžių aplinką, šios palyginti mažos dulkelės pastebimos geriausiai.

Nors Žemėje mes visi jaučiamės esantys labai skirtingi ir nė už ką nenorime pasijusti vieno lopšio vaikais, iš kosmoso Žemė – tik mažytis taškelis apie 400 milijardus žvaigždžių turinčioje galaktikoje. Nuo vieno galaktikos krašto iki kito šviesa sklistų apie 120 tūkst. metų. „Mokslininkai tai jau supranta, politikai – kartais“, - šyptelėjo pašnekovas.

Tačiau gyvybės įvairovė Žemėje – stulbinanti. „Pasižiūrėjus į mūsų planetą iš šalies tikrai nesitiki, kad Žemė turėtų būti kuo nors išskirtinė. Ko gera, taip ir nėra. Visata „užprogramuota“ pagimdyti gyvybę.

Visos vadinamosios konstantos taip suderintos, kad būtų įmanoma biologinės sistemos atsiradimo tikimybė. Todėl daroma prielaida, kad panašaus išsivystymo ar paprastesnės gyvybės formos egzistuoja ir kitose planetose“, - pasakojo V. Vancevičius.

Anot mokslininko, viena iš gyvybės prielaidų yra ta, kad Visatoje visi dangaus kūnai skirtingais greičiais, bet apskritimų orbitomis sukasi. Pavyzdžiui, jei aplink Žemę neskrietų Mėnulis, tokios gyvybės įvairovės planetoje, ko gera, neturėtume.

Tiesa, su Visatos sukimusi susiję ir didžiausi kataklizmai Žemėje. Kai planeta atsiduria tam tikruose Visatos taškuose, kur dangaus kūnų būna tankiau, jie neišvengiamai ima lėkti į planetą.

„Kometų paliktų skylių turime labai daug. Dėl kai kurių iš jų kadaise išnyko dinozaurai ir mamutai, prasidėjo ledynmetis. Jeigu ne jos, šiandien čia turbūt sėdėtų visai kitokio pobūdžio protingos būtybės“, - juokavo pašnekovas.

Tačiau mokslininkas pabrėžė, kad gyvybė visgi stebina savo sugebėjimu išlikti. Jeigu jau ji užsimezgė, sunaikinti jos nebegali jokie kataklizmai – išmirusias rūšis keičia naujos.