Atrodo, kad konfliktas dėl studijų reformos baigiasi. Reformos šalininkai suaktyvino viešuosius ryšius, o opozicija net negavo teisės protesto akcijai. Tačiau tiek reformos šalininkų, tiek oponentų išsakomų argumentų buvo mažai. Reformos šalininkai akcentuoja universitetų konkurenciją, kritikai tai vadina aklu pasitikėjimu nematoma rinkos ranka. Valdžia giriasi, kad didina studijų finansavimą, o studentai baiminasi, kad už studijas teks mokėti dar dažniau ir daugiau. Kas turėtų mokėti už studijas bei koks bus to rezultatas – du atskiri – teisingumo ir efektyvumo – klausimai. Kalbant apie valstybės žadamus studentų krepšelius akcentuojama universitetų konkurencija, o konkurencijos naudos efektyvumui lyg ir nebereikia net aiškinti. Deja, kiek tų krepšelių bus, ir kas juos gaus, yra ne konkurencijos tarp universitetų, bet konkurencijos tarp moksleivių klausimas. Ir tai tėra tik teisingumo, o ne studijų kokybės ar efektyvumo klausimas. O atsakymas į jį yra ne reformos naudai. Lietuva tikrai nustebins pasaulį, jeigu ji mokesčių mokėtojų pinigais apmokės geriausiai gimnazijas baigusių studijas, o už kitų mokės tėvai ar patys studentai iš paskolų. Nuorodos: Visas straipsnis lrt.lt.