Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ryškėjanti universitetų tendencija orientuotis į studentų masiškumą atspindi posthumboldtiškąjį modelį, pagal kurį tyrimai ir ugdymas universitetuose atskiriami. Vieni padaliniai vykdo tik studijas, o kiti – tik tyrimus ir apie jų sąsajas niekas negalvoja. Aukštojo mokslo teoretikai vis dėlto bando pagrįsti, kad būtent toks mokslo ir studijų atskyrimas universitetams yra akivaizdžiai pražūtingas. Anot jų, tik išlaikant ir šalia studijų plėtojant mokslą universitetuose bus sudaromos sąlygos kelti studijų kokybę. Ne taip įtikinamai skamba akademinės bendruomenės siūlymai kokybę laiduoti atsižvelgiant į ekspertų išvadas apie studijų programas (norint tuo įsitikinti, užtenka perskaityti SKVC tinklalapyje programų ekspertų išvadas), o juo labiau – į kliento poreikį (kur krepšeliai nuves). Poreikis gali būti pats įvairiausias. Dažnai studentai nori „stebėti“ gerą studijų kokybę, jokio triūso neįdėdami ir nemanydami, kad studijų kokybė priklauso ir nuo jų pačių. Studijuojama dirbant kitus darbus, todėl paviršutiniškai, neatidžiai. Bet ne studentai čia kalti. Jie tik sistemos, šalies politikos ir ekonomikos vingių pasekmė, kai ir studentas, ir dėstytojas nuolat dirba viršvalandžius. Nuorodos: Visas straipsnis portale Bernardinai.lt.