Preambulė

Valstybės mokslo ir studijų sistema esmingai dalyvauja visuomenės socialinės struktūros formavime ir yra vienintėlė atsakinga už šalies inteligentijos kūrimą ir kokybę. Nuo inteligentijos pajėgumo ir apsisprendimo priklauso tautos gyvybingumas ir vieta tarp kitų tautų. Neatsitiktinai visos Lietuvos okupacijos prasidėdavo inteligentų tremtimis ir universitetų uždarinėjimu, o tautos prisikėlimas siedavosi su universitetų steigimu.

Atkūrus Lietuvos valstybę po sovietinės okupacijos, aukštojo mokslo reforma buvo vykdoma remiantis tradicine Europine universitetų samprata: buvo sukurtos naujos mokslo ir studijų valdymo ir savivaldos institucijos, vykdoma tolygios mokslo ir studijų regioninės plėtros politika, aukštųjų mokyklų tipai ir studijų programų struktūra suvienodinta su Europos, peržiūrėtos ir atnaujintos studijų programos, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų srityse, vyko akademinių bendruomenių formavimosi procesas, Lietuvos aukštosios mokyklos įsijungė į Europos mokslo ir studijų erdvę. Deja, užėjus Rusijos krizei ir smarkiai sumažėjus aukštojo mokslo finansavimui, reformos vyksmas sulėtėjo, aukštosios mokyklos buvo priverstos imtis joms nebūdingos rinkos komercinės veiklos su visom iš to išplaukiančiom, aukštojo mokslo sistemą iškreipiančiom pasekmėm (veiklos pritaikymas prie „klientų“ pageidavimų, populiarių specialybių neproporcingas išplėtimas, „klientų“ viliojimas, mažinant studijų reikalavimus ir kt.).

Šiuo metu mokslo ir studijų sistemos problemos yra įgiję grėsmingą mastą. Grėsmę dar labiau didina Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymai šiai sistemai pragaištingą komercializaciją įtvirtinti įstatymu. Iškilo neatidėliotina reikmė ne tik pagreitintai tęsti nuo nepriklausomybės atkūrimo pradėtą reformą, bet ir skubiai taisyti laisvosios rinkos veikimo sukeltą sistemos destrukciją.

Šios koncepcijos paskirtis išdėstyti svarbiausius tokios reformos kriterijus, uždavinius ir priemones.