Lietuvoje daugiau nei dešimtmetį diskutuojama apie aukštojo mokslo reformą. Tai darė filosofai, chemikai, inžinieriai, politologai, politikai.... Tačiau ekonomistų balso šiose diskusijose beveik negirdėti. Keista, nes aukštasis mokslas – viena ūkio šakų, teikiančių paslaugą, nors ir nepaprastą. Šiame straipsnyje analizuojama, kas atsitiko mūsų aukštajam mokslui, aptariami kai kurie su juo susiję mitai ir paradoksai, siūlomi nauji reformos būdai. Nė vienas iš Lietuvoje veikiančių universitetų nepatenka tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Tai rimtas ženklas, kad kažkas „šioje karalystėje negerai“. Kai kurie politikai ir elito atstovai po beveik dviejų nepriklausomybės dešimtmečių pagaliau suvokė, kad reikia kažką daryti su aukštojo mokslo sistema, pradėjo siūlyti reformos variantus, diskutuoti apie studijų kokybę, finansavimo modelius. Tačiau atsirado ir didelis būrys skeptikų, daugiausia akademinėje bendruomenėje. Jie mano, kad siūlomos reformos esamų problemų iš esmės neišspręs, o gal net dar labiau jas pagilins. Norėdami suvokti, kur turime eiti, iš pradžių pažvelkime į Lietuvos aukštojo mokslo sistemos evoliuciją per pastarąjį dešimtmetį ir pateikime ekonominę tos prastos evoliucijos interpretaciją. Nuorodos: Visas straipsnis portale Delfi.