ES Rekomendacijoje yra, sakyčiau, labai daug dalykų, kurie pas mus suprantami kitaip. Dažniausiai mūsų valdžia savo blogus sprendimus teisina ES reikalavimai, nors tokių ir nebūna, o žmonių gyvenimą gerinančius ES siūlymų nepastebi. Abejojate? Štai pavyzdys. ES Rekomendacijoje rašoma:
Valstybės narės (taigi ir Lietuva) siekia užtikrinti, kad mokslininkai naudotųsi atitinkama socialine apsauga pagal jų juridinį statusą. Šiame kontekste ypatingą dėmesį reikėtų kreipti į įstatymais numatytų ar papildomų teisių į pensiją perkėlimą mokslininkams, pereinantiems iš viešojo į privatų sektorių ar atvirkščiai toje pačioje šalyje, taip pat į kitą Europos Sąjungos valstybę išvykstantiems mokslininkams. Tokia tvarka turėtų būti užtikrinama, kad mokslininkai, pakeitę darbą ar pertraukę savo karjerą, neprarastų teisių į socialinę apsaugą.
O ką kalba Lietuvos Mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis įstatymas? Štai
6 straipsnio nuostata:
Valstybinių mokslo ir studijų institucijų, kuriose mokslininko darbas įskaitomas į daktaro ar habilituoto daktaro stažą, sąrašą tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija.
Jis buvo kuriamas suteikti socialinę saugą TIK TAM TIKROSE DARBOVIETĖSE DIRBANTIEMS mokslininkams, bet ne kaip mokslininkams apskritai. Šiuo metu nedidelis skaičius mokslininkų, dirbusių ne specialiuose darboviečių sąrašuose, yra diskriminuojami, nes negauna tokios socialinės saugos kaip kiti. Taigi ES neskiriama pas kokį darbdavį bedirbtų mokslininkas, jis turi tą pačią socialinę apsaugą, o dabar negaunantys pensijos mokslininkai dirbo pas tą pati darbdavį – valstybę, bet diskriminuojami pagal darbo vietą!
Mokslininkų diskriminaciją numatoma tęsti: Vyriausybė nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-620" (Valstybės žinios, 2005, Nr. 121-4335) iš esmės tęsia mokslininkų diskriminaciją pagal darbo vietą, nes atsisako pritarti įstatymo projektui ir mokėti pensiją už mokslinio darbo laikotarpius nevalstybinėse mokslo ir studijų institucijose.
Manau, kad tokia praktika prieštarauja ne tik minėtoms ES rekomendacijoms, bet ir Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje pripažįstamai kovos prieš bet kokią diskriminacijos formą reikšmei, įskaitant poreikį imtis reikiamų priemonių socialinei ir ekonominei pagyvenusių ir neįgalių žmonių integracijai.
Žinau tokius, kurie kreipėsi po šios ES rekomendacijos į Seimą dėl Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo pakeitimo, bet tai buvo ir yra šauksmas tyruose.
Sakyčiau, kad tokia valstybės socialinė politika neskatina mokslininkų grįžti į Tėvynę. O ką reikėtų daryti? Tai jau atskiras diskusijos klausimas, kurio sprendimą įsivaizduoju taip.

Reikia proto sustabdyti protų nuotėkį
Manyčiau, jog migracijai toliau valstybiškai suvaldyti jau pakanka atskirų rezoliucijų ir nutarimų. Mano mintis krypsta prie atskiro Migracijos ĮSTATYMO būtinybės. Kodėl?
Ogi todėl, kad vieno reikalo, šiuo atveju migracijos, reikalų reguliavimo išblaškymas skirtingose įstatyminėse nuostatose apsunkintų šių nuostatų radimą ir supratimą patiems emigrantams ir net jų taikymą valdžios institucijose. Šalyje sukauptas didelis darbo patyrimas su grįžtančiais buvusiais tremtiniais, buvo sukurti net 54 Seimo ir Vyriausybės dokumentai. Tad, kad geras patyrimas nedingtų, reikėtų ji perkelti ir darbui su emigrantais. Toks įstatymas galėtų vadintis GRĮŽIMO Į TĖVYNĘ ĮSTATYMAS. Turėdami grįžimo įstatymą, įvykdytume ir Konstitucijos 32 straipsnio tokias nuostatas: Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Taigi gali, bet kaip ir kokiomis sąlygomis? Į tai dar ieškokime atsakymo.
Beje, dar 1991 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos emigracijos įstatymas, nustojęs galioti 2000 metais. Turėdami atskirą įstatymą būtume labiau suprantami ir tarptautiniu lygiu dėl vartojamos sąvokos, nes palaikome ryšius su Tarptautine migracijos organizacija. Nuo 1998 m. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir tarptautinės migracijos organizacijos bendradarbiavimo susitarimo ratifikavimo įstatymas, nuo 1999 m. Dėl tarptautinės migracijos organizacijos Konstitucijos ratifikavimo įstatymo įstatymas, nuo 2000 m. Dėl Tarptautinės migracijos organizacijos Konstitucijos pataisų ratifikavimo įstatymo įstatymas.
2006 m. liepos 19 d. Seimas priėmė rezoliuciją Dėl nuoseklios valstybės politikos emigracijos procesams valdyti. Tai jis padarė atsižvelgdamas į gyvenimišką situaciją, nes pastaruoju metu emigracija dažnai visuomenėje laikoma didžiausia nekarine grėsme Lietuvai. Ir ši grėsmė pasireiškia tuo, kad per pastaruosius 15 metų iš Lietuvos į užsienio šalis nuolat gyventi išvyko apie 10 procentų šalies gyventojų. Taigi Lietuva nyksta vienos kartos akyse. Emigracijos mastai išskiria mūsų šalį iš kitų naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių. Tad nori nenori Seimui reikia užtikrinti deramą savo vaidmenį formuojant emigracijos mažinimo politiką.
Seimas pripažino būtinybę nedelsiant sukurti ir pradėti vykdyti nuoseklią, ilgalaikę valstybės politikos strategiją emigracijos procesams valdyti ir numatyti tinkamą finansavimą jai įgyvendinti. Buvo pasiūlyta Prezidentui, Vyriausybei ir politinėms partijoms emigracijos mažinimą paskelbti vienu pagrindinių nacionalinių tikslų 5–10 metų laikotarpiui, pasiūlė Vyriausybei parengti emigracijos mažinimo priemones.
Savo ruožtu Vyriausybė 2007 m. balandžio 25 d. priėmė nutarimą Dėl ekonominės migracijos reguliavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2007–2008 metų plano patvirtinimo. Pastarajame nutarime yra daug gerų minčių, nerimą keliančių emigracijos faktų. Kadangi jame nuolat pabrėžiama būtinybė susigrąžinti išvykusius tėvynainius, tai ir aš pasiūlysiu kai kurias, mano manymu, reikalingas įstatymines pataisas.
Valstybiniuose dokumentuose pirmiausia akcentuojama būtinybė siekti, kad Lietuvoje nepritrūktų darbo jėgos. Manyčiau, kad tai tik dalis blogybės. Emigracija ne tik darbo jėga, bet Lietuvos valstybės tapatybės nykimas. Bet tai pastebėjimas dėl sąvokos. O kaip ekonominiais svertais grąžinti išvykusius, jeigu visuotinai pripažįstame, kad jie yra ekonominiai migrantai? Su jais reikia kalbėtis naudos kalba, t.y. turėti tokius įstatymus, kurie būtų lygūs užsienio šalių įstatymams, arba net „naudingesni.“

Dauguma išvykusių mokslininkų, arba ten jais tapusių yra labiau ryžtingesni ir organizuotesni, negu pasilikę bendraamžiai. Tad mąstant šiuo aspektu, reikia juos skatinti kurti savąjį intelektualųjį verslą Lietuvoje! Juk jie sukaupė užsienyje ne tik eurą kitą, bet ir kitos šalies darbo organizavimo patyrimą, kurio stinga tėviškėje, o tai yra ne trumpalaikė, bet ilgalaikė ekonominė nauda.
Ypač reikėtų susirūpinti gydytojų grįžimu ir jų galimybe užsiimti individualia privačia praktika. Tai irgi reikėtų galiojančio įstatymo pakeitimo.
Tokia būtų mano bendroji samprata ekonominių emigrantų požiūriu. O dabar antroji – specifinė, mažinanti protų nutekėjimą, už ką pasisakė vos ne visos Vyriausybės, kurdamos strategijas.
Perskaičiau vieno magistranto straipsnį, kuriame jis prisipažino bijąs, kad daugelis gabių mokslininkų dirbančių užsienyje, nesusikuria Lietuvoje darbo vietų, atitinkančių vakarų lygio. Taip ir tenka likti svetimoje žemelėje, rašė jis, nors būtų geriau mokslo ragavusioms šviesioms galvoms tas idėjas pamėginti įgyvendinti savoje Tėvynėje. Tokia mintis skatina žvilgterėti į Europos mokslininkų chartiją.
Užsienio lietuvių mokslo forumo skaičiavimais, per nepriklausomybės dešimtmetį daktaro laipsnį užsienyje apsigynė per 1000 jaunųjų lietuvių mokslininkų, iš kurių tik vienetai grįžo į Lietuvą. Buvos ir yra vienas kitas Seimo narys, kuris norėtų grįžimo procesą skatinti, bet jų mažuma. Pavyzdžiui, 2006 m. buvo nepritarta vieno Seimo nario G.Steponavičiaus pasiūlymams dėl galimybės mokslininkų valstybinės pensijos stažą kaupti dirbant nevalstybinėje mokslo ir studijų institucijoje. Pagal veikiantį laikinąjį mokslininkų pensijų įstatymą mokslininkai socialinės apsaugos sferoje buvo diskriminuojami pagal darbo vietą išskirtinėse valstybinėse mokslo įstaigose ir kitur, o dabar mokslininkai dar diskriminuojami ir pagal darbą kitoje valstybėje. O juk minėtoje Mokslininkų chartijoje nurodoma: Valstybės narės (taigi ir Lietuva – J.V.) siekia užtikrinti, kad mokslininkai naudotųsi atitinkama socialine apsauga pagal jų juridinį statusą. Šiame kontekste ypatingą dėmesį reikėtų kreipti į įstatymais numatytų ar papildomų teisių į pensiją perkėlimą mokslininkams, pereinantiems iš viešojo į privatų sektorių ar atvirkščiai toje pačioje šalyje, taip pat į kitą Europos Sąjungos valstybę išvykstantiems mokslininkams. Tokia tvarka turėtų būti užtikrinama, kad mokslininkai, pakeitę darbą ar pertraukę savo karjerą, neprarastų teisių į socialinę apsaugą.

Pagal ES rekomendaciją Lietuva turi sukurti būtinas priežiūros struktūras, siekdama reguliariai persvarstyti šią rekomendaciją ir nustatyti, kokiu mastu darbdaviai, finansuotojai ir mokslininkai taikė Europos mokslininkų chartiją ir Mokslininkų priėmimo į darbą elgesio kodeksą. Lietuva buvo paprašyta iki 2005 m. gruodžio 15 d., o po to - kiekvienais metais, informuoti Komisiją apie visas priemones, kurių jos ėmėsi po šios rekomendacijos, ir jai pranešti pirmuosius rekomendacijos taikymo rezultatus pateikiant geros praktikos pavyzdžius.
Neaptikau paskelbtos informacijos, kaip Lietuva vykdo šią rekomendaciją ir pateikia geros praktikos pavyzdžius. Beje, manau, kad Lietuvai turi būti prikišamas blogas pavyzdys: jos laikinajame mokslininkų pensijų įstatyme įteisinta diskriminacinė nuostata, išskirianti mokslininkus pagal darbo vietą iki 1990 m., nors iki to laiko tebuvo tik valstybinės darbo vietos, o dabar ES reikalauja sulyginti NE TIK valstybines, BET ir privačias darbovietes. Tad Lietuvai reikėtų pirmiausia pakeisti minimą mokslininkų pensijų įstatymą įrašant, kad VISI mokslininkai gauna pensiją, kas atitiktų ES nuostatą.

Skatinant mokslininkus grįžti namo ir užsiimti inovacijų kūrimu, reikėtų surasti juos visus ir nustatyti ryšius, taip pat sudaryti sąlygas, kad tęstų užsienyje pradėtus darbus Lietuvoje. Tai reikėtų dar papildomų įstatyminių aktų, kad galima būtų jų užsienyje pradėtiems darbams tęsti, jeigu tai buvo išradimai, išpirkti kitų išradėjų licencijas. Juk, licencijas pirkdama, atsistojo ant ekonominės milžinės kojų po karo Japonija, o mes tai galime padaryti kurdami mokslo slėnius ir kalnelius...
Tad tokios pirmosios mintys, nagrinėjant ES Mokslininkų chartijos reikalavimus. Manau, jog kiti ras daugiau.

Jonas VĖLYVIS

Atleiskit, Vygintai, nesupratau, apie ka cia kalba. Kur diskusijos problema? Permetes tuos 13 "bla, bla" punktu pono Pitocnik "ES Komisijos Rekomendacijose" nepamaciau nei vieno dalyko, kuri reiketu diskutuoti. Mokslininku priemimo i darba taisykles turi buti skaidrios, isvaziavus i uzsieni socialines draudos (sveikatos, pensijos) turi nenutrukti ir pan. Negi Lietuvoje to nera?Jei nera - tai reiketu paviesinti tuos atvejus. Ir tada juos diskutuoti.