Lietuvos mokslo politika
Pagrindinis teiginys diskusijai: dabartinė mokslo politika Lietuvoje
nukreipta spręsti šalies ekonomines problemas, o ne mokslą kuriančios
akademinės bendruomenės problemas. Tokią situaciją paaiškina tai, kad
mokslo politiką formuoja tik vyriausybės ministerijos ir jos sukurtos
pagalbinės institucijos. Akademinę bendruomenę tiesiogiai
atstovaujančios
organizacijos nebeturi jokios įtakos mokslo politikai.
Pagrindžiant teiginį priminsime, kad visuose vyriausybės nutarimuose
liečiančiuose mokslo reoganizavimo reformas, nuolat kartojamas tikslas -
sutelkti turimus žmogiškuosius ir materialuosius MTEP išteklius,
efektyviau panaudoti MTEP potencialą sprendžiant šaliai svarbius
uždavinius ir t.t. ir pan. Siekiant šio tikslo teigiama, kad siekiama
skatinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą.
Šis tikslas suprantamas, bet nėra pateisinamas, nes jis yra
trumparegiškas. Nesirūpinant paties mokslo likimu, arba rūpinantis juo
tik vienpusiškai,
mokslas liks nustekentas ir ilgainiui bus nepajėgus spręsti nei savo,
nei šalies problemas.
Tuo tarpu akademinės bendruomenės pagrindinis interesas ir problema yra
mokslo kokybė. Šis interesas valdžios atstovų yra tik žodžiais
primenamas.
Realiai vykdomi mokslo politikos svertai kokybės negerina, netgi
priešingai sudaroma tokia organizacinė aplinka, kuri skatina
nekokybišką mokslą. Paprasčiausias pavyzdys yra mokslinės
,,produkcijos" vertinimas skaičiuojant kiekį straipsnių spausdintų ISI
žurnaluose. Viešoji erdvė pilna įrodinėjimų, kad ,,mokslo kokybė =
ISI publikacija". Toks vertinimas pateisinamas tuo, kad norima eliminuoti
tuos mokslininkus, kurie nesugeba
publikuoti straipsnių šiuose žurnaluose. Tačiau nekreipiamas dėmesys
į tai, kad toks vertinimas iškreipia mokslininko darbo motivaciją; jis
siekia ne gerų rezultatų (kuriems pasiekti reikia neaišku kiek laiko,
pastangų ir lėšų), o tiesiog rašyti tai, ką galima atspausdinti ISI
žurnaluose kiekvienais metais ir kuo daugiau. Mokslininkai skatinami
ieškoti priemonių kaip šiose lenktynese tapti lyderiais, o ne kaip
spręsti sudėtingiausias mokslo problemas. Tokiu būdu, minėtas mokslo
,,produkcijos" vertinimas nukreiptas ne mokslo kokybei gerinti, bet
taupyti mokslui skiriamas lėšas. Tai tik viena iš daugelio dabartinės
mokslo politikos pasekmių.
Siūlau svarstyti tai, kas lemia mokslo kokybę ir kaip jos siekti. Tai
labai sudėtinga, kai šią problemą svarsto visiškai skirtingų
sričių ir krypčių mokslo atstovai. Manau, kad konkrečius kokybės
klausimus apsprendžia straipsnių recenzavimo kokybė ir akademinės
veiklos (dėstymas, moksliniai tyrimai, organizacinė veikla) finansavimo
svertų reforma.
Rimas Norvaiša
taip - mokslas yra rizika, klausimas -kaip gyventi su šia rizika
2010-02-06 10:12. Rimas Norvaiša parašė:
Aš pasakyčiau sąmoningai paradoksaliai, geriausias kriterijus vertinti mokslo rezultatus yra visai jų nevertinti. Tokią išvadą diktuoja mokslo idėjų atsiradimo istorija. Prisiminkime Frege atvejį. 5-ki iš 6-ių jo pirmojo veikalo ,,Begriffsschrift" recenzentai įvertino darbą neigiamai. Panaši istorija atsitiko ir su kitais jo darbais. Be kelių išimčių, Frege liko nepripažintas, kol nepraėjo kelios dešimtys metų ir visiems tapo aišku, kokią reikšmę ne tik logikai ir matematikai turėjo jo darbai, bet ir visam mokslui. Tokių istorijų yra ne viena (Semmelweis medicinoje, Copernicus astronomijoje). Tai galima suprasti, nes svarbiausi mokslo rezultati iš principo keičia nusistovėjusį požiūrį ir dažniausiai yra amžininkų atmetami. Taigi, mokslo rezultatų vertinimo kriterijaus idealas yra visai jų nevertinti (tą prasme apie kurią mes kalbame - finasavimą ir kt.).
Ir kokią iš to turėtume daryti išvadą? Pirmiausia, nėra konkrečių ir visiems gyvenimo atvejams tinkančių vertinimo kriterijų. Antra, kadangi esame priversti vertinti, tai tokį vertinimą turėtų mažiausiai riboti išankstinės visiems vienodos sąlygos (pvz. publikacijų skaičius tam tikruose leidiniuose). Trečia ir svarbiausia mokslo politikoje yra tokia organizacinė tvarka moksle, kuri leistų atsižvelgti į kuo didesnį nuomonių skaičių.
Stasy, kai kuriems tavo siūlymams aš pritarčiau pilnai, dėl kitų abejoju. Bet manau ne tai svarbu. Daug svarbiau kokią argumentaciją pasirinktume norėdami pagrįsti savo siūlymus. Tokia argumentacija būtinai turi remtis į vienokį ar kitokį mokslinės visuomenės sampratos modelį, moksliškai kalbant reiktų remtis mokslo sociologija. O tai jau yra akademinės veiklos dalis. Mums svarbu ne siūlyti konkrečius problemų sprendimus, bet sistemą, kuri įgalintu priimti kaip galima geresnius sprendimus atsižvelgiant į esamą realybę. Dabar Lietuvoje sprendimus daro ministerija ir jai pavaldžios institucijos, t.y. sprendimus generuoja vienas interesų šaltinis - vyriausybė. Sociologai žino apie tokį reiškinį, kaip "group interest". Šio reiškinio esmė yra ta, kad atskirų asmenų apjungimas į grupę ir tos grupės daromi sprendimai pasirodo skiriasi nuo tų sprendimų, kuriuos darytų tie asmenys nepriklausydami grupei. Yra ir daugiau šio reiškinio aspektų. Mūsų diskusijai svarbu tai, kad kokie bebūtų savarankiškai mąstantys ir nepriklausomi žmonės prisidėję prie valdžios, jie neišvengiamai perima valdžios interesus, pavyzdžiui, valstybės biudžeto taupymą kaip prioritetą. Todėl svarbiausia ką galėtų daryti mokslo bendruomenė yra siekti, kad ji gautų svertus įtakojančius mokslo politikos sprendimus.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra tas, kad akademinės bendruomenės nariai kalbėtų tarpusavyje. Nes tik tokiu būdų gali gimti sprendimas, atsižvelgiantis į maksimaliai didelį aplinkybių ratą. Kol kas šito neturime.
Pinigai mokslui
2010-02-06 21:53. Stasys Jukna, matematikas, parašė:
"Dabar Lietuvoje sprendimus daro ministerija ir jai pavaldžios institucijos, t.y. sprendimus generuoja vienas interesų šaltinis - vyriausybė."
Rimai, lesas mokslui visame pasaulyje skiria tik vyriausybes! Reikalas tik tame, KAIP ji tai daro.
Man atrodo, kad mes vis dar "uzsifiksave" tame SSSR MA institutu modelyje. Ramus, jaukus mokslo darymas. Parasei koki 1/2-1 puslapio (niekam nesuprantama) ataskaita - ir vel turi 3-5 metus ramaus gyvenimo. Bet taip niekur (be SSSR) nebuvo! Tad nebus ir Lietuvoje. Neturekim iliuziju.
Kaip ir pats sutinki - mokslo nereikia vertinti, vis tiek neiseis. Ji reikia FINANSUOTI. Kaip "rizikos investicija." Kad ta rizika kiek susvelninti, galima naudoti mano siulytus 4 punktus. Gal dar kokius formalius kriterijus. Galu gale, dalyvaudami redkolegijose ar konferenciju programiniuose komitetuose mes gi sugebame atskirti "pelus nuo grudu." Tik reiketu, kad SMM/LMT tuos svertus (ekspertu nuomone) sugebetu panaudoti.
P.S. Del "Frege ir kitu": Labai nedaug mokslininku, didelius atradimus padariusiu, gavo pinigus uz ju darba. (Gal tik Euler'is yra isimtis.) Tai buvo "keistuoliai". Dazniausiai badave. Sviesiausios zmonijos galvos. Stai kad ir Didysis "Dede Erdoes" (Paul Erdos). Vazinejo su 2 lagaminais po visa pasauli ir kure. O tie "vertinami" mokslininkai turejo siltas, gerai apmokamas vietas, priminejo uncle Paul 2-3 menesiams ir jo idejas graibste ...
Be tokiu mokslininku pasaulis butu daug blankesnis. Bet tai tik (nuostabios) isimtys. Moksla daro ne tik genijai. Jie tik daro "didziuosius postumius." Mums nereiketu i juos orentuotis, kai kalbam apie mokslo finansavima. Ir nereiketu mokslo darymo "mistifikuoti." Tai darbas kaip ir kiti. Ir turi normaliai apmoketas buti. Nieko daugiau. Tik NORMALIAI.
genijai ir mokslas
2010-02-08 09:05. Rimas Norvaiša parašė:
Man neatrodo, kad visame pasaulyje lesas mokslui skiria tik vyriausybes. Mokslui lesas skiria ir privatus verslas; as nezinau statiskos pagal kuria butu galima matyti siu lesu saltiniu proporcijos. Kaip ten bebutu vyriausybe skirdama lesas negali elgtis kaip privatus verslininkas - pilnai nustatyti taisykles neatsizvelgiant i mokslo bendruomenes interesus. Vyriausybe yra tik visuomenes nusamdyta zmoniu grupe disponuojanti visuomenes lesomis ir turinti daryti tai, kas naudinga visai visuomenei, tame tarpe ir mokslo bendruomenei.
Kitas dalykas kai sakoma, kad mokslo bendruomene turi tureti savo itaka sprendimams nereiskia, kad ji visada sieks ,,ramaus gyvenimo". Mes turime siekti prisiimti atsakomybe uz savo darba, nes atsakomybe skatina tobuleti.
Galiausiai as negaliu pritarti tam, kad kalbant apie finansavima nereikia orientuotis i genijus. Lietuvoje geniju gimsta nemaziau kaip ir kitose salyse. Jei mes nesieksime sudaryti salygas genijams, tai nematau prasmes tokiame darbe. Manau, kad ir gabaus jaunimo tokiu atveju (mokslo darymo atveju) neprisisauksime i moksla Lietuvoje.
Rimai, sutinku, kad moksla
2010-02-08 20:21. Stasys Jukna, matematikas, parašė:
Rimai, sutinku, kad moksla finansuoja ir privatus verslas. Bet sis finansavimas daugiausia tikslinis. Su nedidelem issimtim tik dideles korporacijos skiria kiek lesu kaip mokslo sponsoriai. Bet, bent jau Vokietijoje, ju skiraimos lesos (mokslo stipendijoms, grantams ar pan.) yra tik lasas juroje. Pagrindinis finansavimas yra is SMM ir is DFG (Vokietijos Mokslo Bendrijos, kuri vien per metus apie 3 milijardus fundamentaliu tyrymu grantams isdalina). Todel is sakiau, svarbu *kaip* vyriausybe mokestines lesas (ir is to paties verslo) mokslui skirsto. Sis skirstymas nebegali buti "tikslinis", orientuotas vien i verslo norus. Nors sakydamas "verslo norai", noreciau zinoti, ar tokiu is vis yra Lietuvoje? T.y. verso tikslu, kurie reikalautu atradimu, nestandariniu isradimu ar technologiju? Bijau, kad dabartiniu metu "orentavimasi i verslo poreikius" Lietuvoje galime pakeisti "pradekit dirbti firmose". Didelio mokslo ten nereikia, bet geru galvu reikia. Stai si situacija dar vienas argumentas, kad valdzia mokslui lesas skirtu avansu, be jokiu "naudingumo verslui" klausu.
Bet as abejoju, ar skirstymo principas turetu buti "kas naudinga visai visuomenei." O kas tai zino? Kas naudinga, o kas ne? Stai del to "nenaudingumo" didieji genijai ir skurdo. Nes nesimate jokios naudos visuomenei. Netgi atvirksciai: jie lauze priimtas dogmas, su kuriomis visuomenei iki tol gerai gyvenosi, stume visuomene i jai svetimas naujoves. Tad visuomene butu buvusi aiskiai *pries* ju finansavima.
Todel ir manau, kad mokslo finansavimo principas turetu buti *avansinis*. Tam zinoma valdzia turi pirmiausia zinoti "kas yra kas". Kokias pasaulinio lygio tyreju grupes ar tyrejus mes turim ir pan. Norint tai galima nesunkiai issiaiskinti. Bet po to finansavimas turi buti tikrai avansinis! Nesikisant i tai, ka tos grupes daro. Na gal kas 4-5 metus (ar net didesniu atstumu, jei projektu "ambiciskumas" to reikalauja). Bet tik ne bombarduojant kasmetinem ataskaitom, reikalaujant ISI straipsniu ir kitokios "produkcijos." Tai veda tik i "quickies", greitu, lengvai pasiekiamu (ir niekam is tikro nereikalingu) rezultatu spausdinimo manija ... Sioki toki vaizda apie tai, kas Lietuvos mokslo pasaulyje kuriama, turetu zinoma ir valdzia ir visuomene tureti. Tam reiketu, kad tyrejai/tyreju grupes pasistengtu *motivuoti* savo darbu tikslus nespecialistams. Neturiu omenyje kazko kaip buvusio "Mokslo ir Gyvenimo" straipsniai (nors visuomenei jie ir labai naudingi). Reiketu kazko kaip "Lietuvos mokslo kompetenciju/tikslu metrastis."
Del geniju. Zinoma, turi buti sudarytos salygos, kad jauni gabus zmones galetu rinktis mokslininko karjera! Neiskeistu jos i versla vien del finansiniu sumetimu/priezasciu. Minedamas genijus turejau kiek kitka galvoje: dideli atradimai dabar daro daugiausia ne pavieniai genijai, o stiprios grupes stipriu mokslininku. Karts nuo karto tokiose grupese atsirada ir vienas kitas genijus. Bet jei koncentruotumes tik i ju finansavima, nebeliktu tu grupiu, o tuo paciu ir nauju geniju ...
Man atrodo, kad po dabartinio institutu prijungimo prie universitetu, toks avansinis finansavimas galetu buti net lengviau igyventintas. Zinoma, bus dar ir mokslo centrai. Cia del avansinio finansavimo as abejoju. Tai jau kazkas lyg Max Plank institutai, kur mokslas labiau i technologijas (daznai fundamentaliai naujas) turetu (ar tures) koncentruotis. Bent jau Max Plank institutai Vokietijoje periodiskai raso ataskaitas, labai issamias ataskaitas! Universitetu mokslininkams sia prasme daug geriau. Jokiu ataskaitu nereikia. Tiesa, uz tai reikia "gaisti laika" destymui.
Formalusis vertinimo kriterijus
2010-02-05 15:27. Rimas Norvaiša parašė:
Šiuo metu Lietuvoje plačiai naudojamas formalusis vertinimo kriterijus (ISI publikacijų skaičius) yra perdėtai suabsoliutintas. Jis turėtų būti naudojamas tik kaip vienas iš galimų vertinimo būdų (pvz. greta ekspertinio). Kitas suabsoliutinimo aspektas yra tas, kad tas pats kriterijus taikomas labai skirtingoms mokslinio darbo tradicijas turinčioms mokslo kryptims. Pavyzdžiui, žurnalo svorio koeficientą (angl. impact factor) lemia straipsnio cituojamumas per pirmuosius du metus po jo publikacijos. Šis dviejų metų laikotarpis visiškai netinkamas matematikos moksluose, kur paprastai rezultato naudingumas paaiškėja nepriklausomai nuo laiko ir dažniausiai straipsniai pradedami cituoti po 5, 10 ar dar daugiau metų. Tai lemia matematikos specifika, jos tyrimo objektas ne taip greitai sensta, kaip gamtos moksluose (matematikos, kaip mokslo, amžius laikomas apie 2500 m.). Priešingai, seni dalykai vėl ir vėl iškyla naujoje šviesoje. Todėl dabartinis formalusis vertinimas Lietuvoje matematiką pastato į užribį lyginant su kitais mokslais.
Atsižvelgiant į tai, vienas iš paprasčiausių mokslo politikos keitimo žingsnių, būtų vienodo formalaus vertinimo kriterijaus visiems fiziniams biomediciniams ir technologioniams mokslams atsisakymas. Panašias tradicijas turinčios mokslų kryptys galėtų pačios nusistatyti sau formalaus vertinimo kriterijus.
ISI publikacijų skaičius
2010-03-23 12:59. Jonas Cicenas, PhD, Bernas, parašė:
Šiuo metu Lietuvoje plačiai naudojamas formalusis vertinimo kriterijus (ISI publikacijų skaičius) yra perdėtai suabsoliutintas. Jis turėtų būti naudojamas tik kaip vienas iš galimų vertinimo būdų (pvz. greta ekspertinio).
Pagrindine problema su mokslo "kokybes" vertinimu pagal straipsniu kieki arba (ypac!) pagal citavimus yra ta, kad dazniai neatsizvelgiama i tai, kelintas autorius tas vertinamasis mokslininkas yra. Labai paprastas pavyzdys: as padedu pagrindiniam autoriui padaryti viena eksperimenta, ir del to jis mane itraukia i autoriu sarasa, sakykim, kokiu 4 aturiumi is penkiu. Tada tas straipnis publikuojamas "Nature arba Cell" (vissikai ne mano nuopelnas). Straipsnis cituojamas 270 kartu, ir visa tai ISI puikiausiai itraukia i mano bendra citavimu skaiciu. Ar tai yra tikrai didesnis nuopelnas, negu mano paties padaryti 8 eksperimentai publikuoti "Breast Cancer Research" ir cituoti 13 kartu?
Beje citavimais megsta pamanipuliuoti ir vakaru mokslininkai. Stai vienas "veikejas" is Lozanos viena diena mums pateike labai grazia statistika: ogi pasirodo jo citavimas net pranoksta Lozanos Universiteto profesoriu vidurki! Taciau man, deja, su tokiu vertinimu iskyla siokia tokia problema, mat is 54 straipsniu, ponas profesorius tik 11-oje yra pirmas autorius, 18-oje paskutinis, an ir 2-juose vienintelis. Vadinasi, puse siu straipsniu (dazniausiai su didesniu impact faktoriumi) yra is esmes padaryti kitu zmoniu. Pridekime dar tai, kad 9 is jus yra apzvalgos (kurios beje yra dazniau cituojamos del patogumo) ir lieka didelis snipstas... Jei atsizvelgtume i tokius kriterijus, pamatytume, kad besigiriantis ponas yra zymiai zemiau vidutinio Lozanos Universiteto lygio...
Manau, jei jau norima naudotis ISI, kaipo vertinimo sistema, reiktu pirmiausia atsizvelgti, kiek citavimu zmogus "uzsidirbo" budamas pagrindiniu autoriumi (pirmu, antru ar paskutiniu), bei atsizvelgti i tam tikros srities bendra cituojamumo lygi.
Formalusis vertinimo kriterijus
2010-02-05 15:00. Rimas Norvaiša parašė:
Kaip minėta šio diskusijos klausimo apibūdinime, mokslo rezultatų kokybę apsprendžia publikacijai teikiamų straipsnių recenzavimo kokybė (peer review).
Paminėsiu keletą įprastinio recenzavimo problemų. Dalis autorių siekia publikuoti kaip galima daugiau straipsnių ir kaip galima greičiau. Dėl šios priežasties spaudai atiduodami straipsniai dažnai nėra iki galo apgalvoti, tikintis, kad recenzento pagalba straipsnį bus galima patobulinti. Prastos kokybės straipsnius įmanoma publikuoti ir aukštą impact factor turinčiuose žurnaluose (pavyzdžių yra net ir žurnaluose Nature, Science). Lietuvoje tokią mokslininkų elgseną skatina dabartinė mokslo rezultatų vertinimo sistema. Straipsnių gausa ir prasta jų kokybė apsunkina ir recenzavimo organizavimo procesą. Mokslininkai vis mažiau yra suinteresuoti skirti pakankamai laiko straipsnių recenzavimui. Įdėtos pastangos tobulinant rankraščius paprastai niekaip neatlyginamos, o recenzento indėlis gerinant rankraštį lieka nežinomu viešumoje.
Pastarąjį dešimtmetį mokslo pasaulyje vis aktyviau ieškoma naujų recenzavimo formų. Viena iš jų yra sąveikinis recenzavimas (angl. interective peer review). Trumpai apibūdinsiu sąveikinio recenzavimo esmę. Gautas rankraštis vertinamas preliminariai. Jei rankraštis akivaizdžiai neatitinka žurnalo straipsniams keliamų reikalavimų, tai jo publikavimo klausimo redaktorius toliau nesvarsto, pranešant apie tai autoriui kaip paprastai. Priešingu atveju, redaktorius rankraščiui skiria anoniminius recenzentus ir tuo pat metu rankraštis skelbiamas žurnalo internetinėje svetainėje, kaip diskusinis straipsnis. Svetainėje yra viešai skelbiama recenzento nuomonė ir recenzuojamo rankraščio autoriaus atsakymas. Be to, yra galimybė diskusinį straipsnį komentuoti visiems save įvardinusiems asmenims. Diskusinio straipsnio autorius taip pat viešai atsako į recenzentų ir į kitus komentarus, jei tokių yra. Vieša diskusija vyksta apie 2 mėnesius. Jei pasibaigus šiam laikotarpiui redaktorius negali priimti sprendimo dėl straipsnio publikavimo, tai viešą diskusiją galima pratęsti.
Rankraščio taisymas ir jo recenzavimas baigiamas ne viešai, o kaip paprastai. Priimto spaudai rankraščio galutinis variantas publikuojamas pagrindiniame žurnale (ne internete). Viešos diskusijos visi komentarai išsaugomi taip, kad galima būtų juos cituoti reikalui esant. Visi diskusijos komentarai išsaugomi ir tada, kai rankraštis nėra publikuojamas.
Mokslas - tai rizika
Deja, Rimai, mokslo produkcijos vertinimui iki siol jokiu kriteriju nera. Nera visame pasaulyje! Protingos (ir turtingos) salys supranta, kad mokslas labai trapus dalykas. Ir rizikingas. Tad jos skiria kiek gali lesu bandymams. Grantai. Iseis kas nors - gerai, neiseis, ka padarysi. Bet sita rizika dazniausiai atsiperka.
Mane slegia musu noras butinai ta mokslo "produkta" IVERTINTI. Jo visai nereikia ivertineti - jis pats save (jei is vis) ivertins. Ir dar kaip.
Iseiti Lietuvoje (zinant biudzeto sunkumus) matau tik tokioje schemoje:
1. Atsikratyti mokslininkais, kurie nieko nedaro. Grieztesnes atestacijos.
2. Stengtis pritraukti kiek galima daugiau gabaus jaunimo. (Realizavus punkta 1 bus lengviau.)
3. Tuos, kurie daro, remti avansu. Rizikuojant, kad ir gal nieko neiseis. Tai gali buti grant'ai ar tiesiog institutu avansinis finansavimas. Bet ir cia reiketu grieztesnes mokslo visuomenes kontroles: po 3-4 metu turi parodyti, kur "traukinys vaziuoja" ...
4. Neatskirti mokslo nuo studiju. Mokslininkai turetu ir destyti. Bent jau tam, kad naujas, sviezias galvas surastu. Ir kad savo duona patys uzsidirbtu. Tuo paciu sumazintu mokesciu moketoju pinigu praradimo rizika.
Ir jokiu budu neskirstyti mokslo i "taikomaji" ir "bazini" (ne taikomaji). Arba tai mokslas, arba niekalas ... Ar "taikomasis" ar "bazinis" ...