Pastaruoju metu daug diskutuojama apie būsimąjį studijų finansavimą reformuojamoje švietimo ir mokslo sistemoje. Špagos kryžiuojasi tarp ,,krepšelininkų“ ir ,,bazininkų“. Pirmieji įsitikinę, kad valstybės lėšas studijoms geriausiai paskirstys būsimi studentai. Antrieji teigia, kad finansuoti reikia studijų programas atsižvelgiant į aukštosios mokyklos veiklos rezultatus.
Tuo tarpu mokslinių tyrimų finansavimo reformos projektai lyg ir nesukelia didesnio mokslo bendruomenės dėmesio. Tiesa, tam tikrą šurmulį sukėlė humanitarinių ir socialinių mokslų finansavimo problema, tačiau rimtesnių sprendimų čia nebuvo priimta. Tokia ramybės būsena gali būti apgaulinga ir žalinga, nes iš esmės sutariama tik dėl mokslo finansavimo bendrųjų principų ir nediskutuojama nei apie jų realizavimą, nei apie čia slypinčias problemas. Vienintelis viešai aptarinėjamas mokslinės veiklos reformos klausimas - kas skirstys būsimus finansų srautus, speciali agentūra, reformuota mokslo taryba, o gal dvi tarybos? Mūsų nuomone, svarbesnis yra klausimas - kaip skirstys? Nuo mokslo bendruomenės pasirinktų formulių, o ne valdininkų palankumo turi priklausyti reformos sėkmė.