Kokių tik reformų neturėjome per, rodos, dar tokį neilgą  atkurtos nepriklausomybės laikotarpį: ir valdymo, ir žemės, ir teismų, ir sveikatos, ir švietimo bei mokslo, ir dar visokių... Teoriškai visas jas galima suprasti ir pagrįstai motyvuoti tiek vidiniais (perėjimas iš socialistinės ūkio sanklodos į kapitalistinę), tiek išoriniais (pabėgimas iš vienos – „pavergtųjų“ respublikų – sąjungos ir įsiliejimas į kitą – „laisvųjų“ valstybių – sąjungą) poreikiais. Praktiškai gi daugelyje reformuojamų sričių vietoj laukiamos naujos tvarkos sulaukėme betvarkės ir chaoso.

Tikriausia svarbu nustatyti, iš kur ta betvarkė: ar ji sena, iš praeities mus atsivijusi, ar tai naujų laikų ciniškos grimasos, bet kai kada  paima apmaudas, kad besiaiškinant, kas ir iš kur, užmirštami esminiai dalykai: dėl ko tos reformos buvo sugalvotos bei vykdomos ir kam jų reikia...

Pavyzdžiui, daug darbo valandų išeikvota, daug popieriaus sugadinta, planuojant ir įgyvendinant švietimo ir mokslo reformą, o ką turim? Smukusį  vidutinį mokslo, žinių, kultūros, netgi – elementaraus raštingumo lygį, užtat galime „didžiuotis“, jog biudžeto asignavimai toms sritims – vieni kukliausių visoje Europos Sąjungoje.

Jei reforma buvo siekiama to, kad mokslas ir švietimas valstybei atsieitų kuo pigiausiai (matyt, užmiršus, jog pigi prekė dažniausiai – prasta prekė), tai, ko gero, galima būtų skelbti pasiekus finišą. Pagal patikslintą 2009 m. valstybės biudžeto asignavimų mokslui ir studijoms paskirstymo projektą 14-ai  universitetų bei 34 valstybės bei universitetų mokslo institutų paskirta vos  0,63 % Finansų ministerijos prognozuojamo  2009 m. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), kas tolygu 768 mln. Lt. Tuo tarpu šiems, 2008-iems m., Valstybės biudžeto įstatymu universitetams ir mokslo institutams buvo skirta 813 mln. Lt arba 0,76 % 2008-iems metams prognozuoto 107 mlrd. Lt BVP.