Džiaugiausi, kai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovauti buvo paskirtas Gintaras Steponavičius, kurio prieš trejetą metų parodytos iniciatyvos dėka mokslo ir studijų reformos klausimas buvo įrašytas į Lietuvos politikos darbotvarkę.

Deja, dabar atsidūriau tarp tų, kurie kategoriškai kritikuoja naujo mokslo ir studijų įstatymo projektą, nepritaria jo priėmimui. Negaliu elgtis taip, kaip kai kurie kolegos:

geriau bloga reforma, negu susitaikymas su esama padėtimi.

Visų pirma, tai klaidinga alternatyva. Nėra jokio racionalaus poreikio reformą pradėti nuo visaapimančio įstatymo priėmimo, juolab, kad įstatymo projektas parašytas nesuvokiant esminių dabartinės sistemos ydų priežasčių, struktūrinės reformos esmės,    vadovaujantis gal ir gerais norais, bet neišėjus   iš biurokratinio komandinio požiūrio į tikrovę rėmų. Tiesa, tas požiūris šiuo atveju sumišęs su tikėjimu „nematomos rankos“ reguliavimo tobulumu.

Tik įlindus į ankštą postsovietinio valdžiažmogio skafandrą, praradus realybės jausmą, niekada neturėjus ir neturint gilesnio profesionalaus supratimo apie kalbamą sritį, kliaujantis nuogirdomis ir savo studijų laikų atsiminimais, o svarbiausia, net nesuvokiant, ką reiškia turėti profesionalų supratimą apie šią sritį, galima teigti, kad Seime svarstomas įstatymo projektas gali atverti kelius tiesiog į revoliucines sistemos permainas. Deja, jei ir revoliucines, tai pirmiausia negatyviąja, griaunamąja prasme.

Įstatymo priėmimo entuziastai, atrodo, bus įstūmę save į lietuvių liaudies pasakos „Dangus griūva“ padėtį. Tiesa, Prezidentas dar nemano, kad dangus griūva, bet ir jis įtikėjęs gerais įstatymo rengėjų norais, ir, matyt, labai nori pasirašyti įstatymą, pradedantį reformą.  

Deja, turiu pasakyti, kad pozityvių darbų sąrašo prezidentavimo istorijoje šis parašas nepapildytų.

Įstatymo priėmimas tebūtų dar vienos reformos nukreipimas į šunkelius, kuriais klajoja daugelis anksčiau pradėtų Lietuvos viešojo sektoriaus reformų, sveikatos apsaugos, švietimo, viešojo saugumo, teisingumo ir kitos. Negi nesėkminga šių sričių reformavimo istorija neskatina susimąstyti, kodėl taip atsitiko. Negi, n-tąjį kartą reikia lipti ant tokio paties grėblio.

Deja, postsovietiniu laikotarpiu susiformavusi valdžiažmogių veiklos kultūra turi savo logiką. Politikai – demokratai tol, kol kovoja dėl valdžios arba esti opozicijoje. Tapę valdžiažmogiais, dažniausiai pasijunta visagaliais ir visažiniais, nori diktuoti savo valią kliaudamiesi biurokratinio aparato galia, demokratinę politiką tik imituoja.

Matyt, neatsitiktinai, net Lietuvos mokslų klasifikacijoje viešoji politika yra vadinamojo viešojo administravimo sudėtinė ir iš esmės pagalbinė dalis. Gi daugumoje Vakarų šalių viešoji politika ir viešasis administravimas yra iš dviejų dalių susidedantis kompleksas, kuriame pirmoji vieta tenka viešajai   politikai.

Lietuvos politinėje praktikoje viešoji politika yra mėgėjiško saviveiklinio lygio. Dauguma valdžią turinčių politikų linkę elgtis pagal rusišką patarlę: „ jei turi jėgos, proto nereikia“.

Čia pridursiu, kad šiuo atveju omenyje turiu tokį protą, kurio reikia visavertei demokratinei politikai. Tai ir yra dar viena priežastis, apart plačiai mūsų visuomenėje išplitusio korupcinio mentaliteto, dėl kurio dauguma viešojo sektoriaus reformų klajoja šunkeliais.