Tarp „Sąjūdžio“ laikais susikūrusių ir iki šios tebeveikiančių visuomeninių organizacijų yra ir Lietuvos mokslininkų sąjunga, šiais metais mininti savo veiklos dvidešimtmetį. Pagal pavadinimą ir apibrėžimą tai būtų mokslininkų interesams atstovaujanti ir mokslo politikos formavimo bei įgyvendinimo procese dalyvaujanti savaveiksmė organizacija. Deja, visavertiškai atlikti šios misijos ji negali, nes: pirma, jungia tik nedidelę dalį mokslininkų ; antra, ir tai svarbiausia, nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje savaveiksmės mokslininkų organizacijos ir draugijos yra paliktos mokslo politikos formavimo ir įgyvendinimo proceso paraštėse, jei ne užribyje (tai, savo ruožtu, neskatina mokslininkų dalyvauti jų veikloje). Nedraudžiama joms veikti, viešai reikšti savo nuomonę vienais ar kitais klausimais, bet mokslo politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizme apibrėžtas vaidmuo joms nenumatytas. Tad dažniausiai jų balsas lieka šauksmu tyruose. Deja, vis dar esame administracinio komandinio mentaliteto nelaisvėje. Nei politikai, nei dauguma mokslininkų iki šiol nesuvokia, kad be nacionaliniu mastu veikiančių savaveiksmių mokslininkų organizacijų ir draugijų įtraukimo į mokslo ir studijų politikos formavimo bei įgyvendinimo procesą neįmanoma užtikrinti Konstitucijos nuostatos, deklaruojančios mokslo ir studijų laisvę, efektyviau kovoti su administracine savivale ir etikos pažeidimais mokslo ir studijų institucijose, protingai, realistiškai susitarti dėl nacionalinių mokslo plėtros prioritetų, atskirų mokslo sričių kokybės vertinimo kriterijų. Be abejo, tai nereiškia, kad mokslo ir studijų politikos formavimą ir įgyvendinimo priežiūrą reikia perduoti šioms organizacijoms, bet, nesudarius sąlygų joms veikti ir apibrėžtais būdais dalyvauti šiame procese, kaip kad yra dabar, optimalių politikos rezultatų šioje srityje tikėtis neverta. Mokslas nėra tokia veiklos sritis, kurioje administracinis diktatas ir išorinė priežiūra gali užtikrinti norimų rezulatų pasiekimą. Būtent todėl mokslo ir studijų institucijoms suteikiama autonomija, o mokslininkams ir aukštųjų mokyklų dėstytojams – kūrybos laisvė. Nors abu šie principai įrašyti į Lietuvos Respublikos Konstituciją, bet šiais metais priimtame Mokslo ir studijų įstatyme, kaip jau nustatė Konstitucinis Teismas, autonomijos principas pažeistas, o mokslo ir studijų laisvės principas kaip buvo, taip ir lieka abstrakti deklaracija, mat jo konkretų turinį nustato ne mokslininkų bendruomenės, o politikai ir administracija. O tai reiškia, kad laisvė didžiąja dalimi virsta iš viršaus primetama prievole. Mokslininkai, matyt, guodžiasi tuo, kad, kaip ir tarybiniais laikais, prievolių vykdymą, jei jos neprotingos, galima imituoti. Tik kam nauda iš tokio žaidimo? Nebent biurokratams? Nuorodos: Visas straipsnis www.lrt.lt.