Lygiai prieš metus, banlandžio 30 dieną, Seimas priėmė ir patvirtino Mokslo ir studijų įstatymą. Per šį laiką akademinė bendruomenė, Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnai ir visi tie, kuriems rūpi Lietuvos aukštojo mokslo ateitis, dalyvavo daugelyje diskusijų, vieni kitiems pateikė šimtus pasiūlymų. Prieštaringai nusiteikusieji – rengė akcijas, protestus, kitokiais būdais stengėsi sutrukdyti reformai ar bent sukelti abejonių ja. Tačiau nepaisant šių pastangų, reformai duotas postūmis ir ji kol kas sėkmingai juda į priekį.

Apie tai, kokia dabartinė aukštojo mokslo padėtis, ką pavyko pasiekti per pirmuosius Mokslo ir studijų įstatymo metus, „Bernardinams“ pasakojo Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Prieš metus, balandžio 30-ąją, Seimas priėmė Mokslo ir studijų įstatymą, kuris yra visos Aukštojo mokslo reformos pamatinis dokumentas.  Ar galite šiandien teigti, kad pasitvirtino su šiuo įstatymu siejami lūkesčiai, ar jis tapo reikalingo posūkio pradžia?

Tai, ko buvo tikimasi iš šių metų, lūkesčius viršijo: baigti integruoti institutai, kas praėjusios Vyriausybės nutarimuose buvo numatoma padaryti tik iki 2011 m. vidurio, pakoreguotos Struktūrinių fondų programos, nukreipiant jas reformos reikmėms, patvirtintos pagrindinės poįstatyminės tvarkos.

Daug poįstatyminių teisės aktų dėl stipendijų, dėl paskolų, taip pat mokslinės veiklos vertinimo tvarkos patvirtinti kaip pereinamieji. Suvokiame, kad tai dar ne pabaiga, nes reikės tobulinti kai kurias studentų priėmimo tvarkas, atsižvelgiant į šių metų stojimus.

Pagal išryškėjusius nesklandumus, daug kas buvo tobulinama, keičiama jau po praėjusių metų rugsėjo, taip pat šių metų pradžioje. Siekiame, kad viskas atlieptų akademinės bendruomenės lūkesčius, kad sistema taptų funkcionali ir joje visi žinotų, kokios yra jų atsakomybės, pareigos ir teisės.  

Tiek Mokslo ir studijų įstatymas, tiek visa Aukštojo mokslo reforma turi daug kritikų.  Kaip Jūs pati vertinate viešai išsakomą kritiką – pavyzdžiui, kad reforma sukėlė daug sumaišties ir nepagerino aukštųjų mokyklų darbo kokybės? Reforma pradėta, nes aukštasis mokslas susidūrė su krize: vertinamas gaunamas diplomas, įgyjamų žinių svarba buvo praradusi prasmę. Galbūt jau pastebite ženklų, jog šis požiūris kinta?

Kritiką ir Švietimo ir mokslo ministerija, ir aš asmeniškai vertiname pozityviai, nes nemaža jos dalis, ypač išsakoma akademinės bendruomenės, yra pagrįsta: atkreipia dėmesį į tam tikras detales arba vyksmus.

Pavyzdžiui, dėl kritikos, išsakytos dėl menų priėmimo rudenį ir buvo sudaryta darbo grupė, kuri pasiūlė visą kompleksą priemonių. Dabar matome, kad pasiūlytos ir patvirtintos priemonės pašalina įtampą ir neaiškumą.

Panašiai ir dėl studentams teikiamų paskolų. Nors tai ir ne ministerijos kaltė, kad bankai nustatė aukštas palūkanų normas, ministerija numatė, kad tiems studentams, kuriems palūkanos viršija 5 procentus,  valstybė skirtumą kompensuos. Dabar matome, kad bankai siūlo tokias paskolas, kurių palūkanos yra žemesnės nei 5 procentai. 

Mes ir toliau pasirengę atsižvelgti į išsakomus nuogąstavimus. Priimdami kritiką, visada prašome nurodyti konkrečius sprendimus arba pateikti konkrečių pasiūlymų, o tada dėl jų diskutuoti. Žinoma, jei kritika absoliuti, sakoma, kad visa reforma negera, neįvardijant konkrečių segmentų ar detalių, su tokiais žmonėmis neturime ką kalbėti.

Tik priėmus Mokslo ir studijų įstatymą, daugeliui „užkliuvo“ kelios įstatymo normos, ir jie pradėjo tvirtinti, jog visa reforma netinkama. Buvo netgi iniciatyvų, kuriomis siekta sustabdyti Mokslo ir studijų įstatymo galiojimą. Galbūt tai galima vadinti nepagrįsta, priešiška ir kovinga kritika. Kaip manote, ar tokių kritikuotojų, aukštojo mokslo reformai įsibėgėjus, sumažėjo?

Iš dalies tai galime vadinti studentų nerimu. Tačiau esame dėkingi tiems, kurie nerimauja atvirai, norėtume, kad tai nevyktų uždaruose grupėse. Studentai ar studentų organizacijos yra pateikusios daug konkrečių pasiūlymų ir tai daro ganėtinai dažnai. Kartais ir viešai kas nors aštriau pasisako, ir tai visuomenėje nuskamba daug dažniau ir daug plačiau nei detalios pastabos, pasiūlymai į kuriuos mes reaguojame nedelsdami.

Manau, jog dabar bendradarbiavimas gana konstruktyvus, tačiau reikia nepamiršti, kad ne viskas ir nuo ministerijos priklauso. Reforma sutapo su pasauline ekonomine krize ir tai lėmė dėstytojų atlyginimų, kai kurių aukštųjų mokyklų biudžeto sumažėjimą. Tačiau netrukus aukštąsias mokyklas pasieks Struktūrinių fondų lėšos, kurios bus paskirtos būtiniausioms veikloms: ir vidinės struktūros, ir programoms pertvarkyti, bus įrengtos naujos modernios auditorijos su įvairiais imitaciniais mokymo mechanizmais, nauja studijų įranga.

Jau kitą savaitę skelbsime kvietimą steigti jungtines studijų programas: aukštosios mokyklos bus skatinamos rengti bendras su užsienio mokyklomis studijų programas, bus skirta lėšų studentų siuntimui į parneriaujančius universitetus. Reikia tikėti, jog matant tokią naudą ir kritikos bus mažiau.  

Beje, visi žinome, kad reforma orientuota į kuo didesnes galimybes geriausiems, ir tai tikriausiai nepatinka kai kuriems pavieniams asmenims, neįveikiantiems keliamų reikalavimų.

Ar nekyla dvejonių dėl kurių nors įstatymo nuostatų?

Man atrodo, kad dar ne visas įstatymo nuostatas esame išnaudoję, nes dar ne visos reikalingos tvarkos patvirtintos. Įstatymas labai daug ką keičia, tačiau pirmiausia reikėtų pažiūrėti, kaip jis veikia, o paskui jau galėtume spręsti, kurios nuostatos stabdo konkrečius procesus.

O  įstatymas parašytas gana aiškiai, jis remiasi bendraisiais principais, yra nuoseklus ir darnus. Be to, nereikia užmiršti, kad įstatymas yra Seimo sprendimu priimtas, dėl jo vyko labai didelių diskusijų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, svarstant įstatymą visuomenė pateikė daugiau nei 6 tūkst. pasiūlymų. Šiuo metu ministerijai, kiek tai jos kompetencija, tenka uždavinys nuostatas įgyvendinti, parengti kuo kokybiškesnius poįstatyminius aktus.

Kada tikitės pamatyti kokybės pokyčių?

Šiandien, praėjus metams po Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo, kaip tik keliamas kokybės klausimas, ir tvirtinama, kad rimtų kokybinių pokyčių nepastebėta. Tačiau metai tokiems pokyčiams atsirasti yra per trumpas laikas.

Kaip mes ir prognozavome, pirmi reformos rezultatai, pirmi kokybiniai pokyčiai bus matomi 2011 m., o 2012 m. viduryje bus galima pasakyti, ar visi pertvarkymai, naujos tvarkos, pagal kurias vykdomos studijų programos, duoda tokių rezultatų, kokių tikimės. Tada galėsime sakyti, kad tam tikrose kryptyse kokybiniai pokyčiai aiškūs, kitose – galbūt šlubuoja, reikėtų kažką keisti. Net ir dabar keičiama labai daug: rengiama aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo tvarka, kuri leis nustatyti, kurios aukštosios mokyklos yra silpnos, kurias galbūt reikėtų reorganizuoti, o kurioms būtų patarta pačioms persitvarkyti. Kokybės priežiūros mechanizmai jau pradeda veikti.

Kaip vertinate tai, kad net 11 studijų programų aukštosiose mokyklose buvo sutrumpintos iki 3,5 metų? Ar tai nėra studijų kokybės aukojimas?

Siekiame, kad visos vykdomos programos atitiktų joms keliamus kokybės standartus. Mokslo ir studijų įstatyme numatyta, kad studijų programų kreditų skaičus turėtų būti ne mažesnis kaip 120 ir ne didesnis kaip 160 kreditų. Neseniai patvirtinti bendrieji reikalavimai pirmos pakopos studijų programoms numatė, kad mažiausias kreditų kiekis universitetete yra 140 , o kolegijose – 120 kreditų.

Jei studentas gauna valstybės finansavimą, aukštoji mokykla jam turi suteikti progą gauti 160 kreditų universitete, o kolegijoje – 140, nes ten studijos šiek tiek trumpesnės. Akcentuoju, kad valstybės finansavimas studentui suteikiamas 160 kreditų, tad universitetas privalo suteikti studentui galimybę juos susirinkti besimokant bendrauniversitetinius, ar kitos krypties dalykus, modulius kitoje kryptyje. Yra numatyta ir galimybė gauti antrą kvalifikacinį laipsnį.

Pagal taisykles trumpesnis studijų laikas yra įmanomas, tačiau kaip dėl kokybės standartų, keliamų studijoms? Ar studijų trumpinimas tiesiogiai neatsilieps studijų kokybei?

Kai studijos yra intensyvinamos ir sutrumpėja, nereiškia, kad jų kokybė suprastėja ar kad jos papigėja.

Kaip jau minėjau, šiuo metu palengvinta naujų studijų programų registravimo tvarka, bet numatytas griežtesnis jau vykdomų programų, taip pat aukštosios mokyklos vertinimas. Vertinant aukštąją mokyklą, didelis dėmesis bus kreipiamas į tai, ar ji pati stebi savo kokybinius pokyčius, ar turi kokybės užtikrinimo sistemą, nes išoriškai vien administracinėmis priemonėmis kokybę kontroliuoti sunku.

Savo ruožtu ministerija keičia kokybės priežiūros sistemą ir akylai žiūri, taip pat ir ateityje žiūrės, kad studijuojančio interesas gauti kokybišką mokslą, už kurį garantuoja valstybė, būtų patenkintas. Jei kokybei kils grėsmė, tvarkas koreguosime.

Reformos pradžioje nuogąstauta, kad universitetai pradės orientuotis į tai, kaip gauti daugiau pinigų iš studentų ir juos vilios patraukliai skambančiomis studijomis, bet ne itin kokybiškomis studijomis. Kita problema – bus rengiama daug šiandien populiarių specialybių atstovų, kurių reali paklausa darbo rinkoje artimoje ateityje bus mažesnė už pasiūlą? Kiek ministerija šiuo atveju gali suteikti  saugiklių?

Mes stengiamės pateikti kuo daugiau informacijos apie gerai  vertinamas studijų programas, ypač apie tarptautinių ekspertų gerai įvertintas studijų programas. Tačiau tai tik vienas iš šiuo metu kylančių probleminių klausimų.

Antroji problemos dalis – klausimas dėl įsidarbinimo galimybių: žmogus, įstojęs, pabaigęs mokslus ir įgijęs tam tikrų žinių, turėtų gauti darbą. Džiugu tai, kad tik prasidėjus reformai, darbdaviai suaktyvėjo ir pradėjo pasakoti, kokias kompetencijas turinčių specialistų jiems reikia. Tačiau darbdavių ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas Lietuvoje dar nėra glaudus.

Pastebėjome ir tai, kad universitetų dėstytojai neturi tiesioginių sąsajų su potencialiais darbdaviais. Aišku, dalis mokslininkų neišvengiamai bus tik grynieji teoretikai, tačiau kiti turėtų padirbti aukštųjų technologijų įmonėse, o tada perduoti savo žinias būsimiems, tyrėjams, magistrantams.

Daug vilčių dedame į Struktūrinių fondų projektą, kurio metu bus siekiama mokslininkus įdarbinti įmonėse, o kitą laiko dalį mokslininkas galės skirti darbui universitete ar institute. Tikimės, jog tai prisidės prie įgūdžių tobulinimo ir privers universitetus priartėti prie praktikos, padės jiems išlipti iš dramblio kaulo bokšto ir tapti atviresniems.

Žvalgantis po universitetų tinklalapius, technologijų universitetuose teko aptikti menų pakraipos studijų. Tarkime, Kauno Technologijos universtete aptikau antrosios pakopos Medijų filosofijos studijų programą, o Vilniaus Gedimino technikos universitete – pirmosios pakopos Kūrybinių industrijų studijas. Ar tai neiliustruoja tendencijos, jog, tarkime, technologijų pakraipos mokyklos steigia studijas patraukliais pavadinimais ir taip tikisi pritraukti daugiau studentų?

Šiuolaikiniai menai yra glaudžiai susiję su technologijomis. Juo labiau greta slėnių bus plėtojamos kūrybinės industrijos, kurių uždavinys - paskatinti menų atstovus bendradarbiauti su verslu, atrasti, kaip menai gali būti pritaikyti technologiškai. Tai – gana moderni ir progresyvi kryptis.

Gal prieš mėnesį buvome sukvietę įvairių ministerijų atstovus, kurie aptarė įvairių specialistų poreikių prognozes. Viena svarbiausių išvadų ta, kad reikia orientuotis į paklausių šiuolaikiniame pasaulyje kompetencijų ugdymą. Techniškieji universitetai ir juose atsirandatys menai, kaip tik ir iliustruotų, jog dabartiniame pasaulyje siejamos skirtingos mokslo šakos, skirtingos kryptys, kurių sąjunga ugdo reikalingas kompetencijas. Aš labai abejoju, kad universitetai bandytų patraukti studentus tik gražiais pavadinimais. O ir pats studentas turi pasitikrinti, ar tame universitete gera studijų kokybė, ar pakanka mokslui reikalingos įrangos, ar universitetas aukštus įvertinimus gavęs.

Negalime uždrausti universitetams siūlyti naujų specialybių, tačiau mūsų pareiga stebėti kokybės lygį:  specialybės neturėtų atsirasti, ten, kur nėra reikalingų ir kompetentingų specialistų.

Ministerija analizuoja situaciją ir tendencijas darbo rinkoje, prognozuoja, kokių specialistų Lietuvai reikės daugiau, remia mokslo ir verslo slėnių kūrimąsi, gal galėtumėte įvardyti prioritetines sritis – kokių specialybių specialistų Lietuvai reikės daugiau nei jų turime dabar?

Reikėtų peržiūrėti žemės ūkio specialistų rengimą. Turime duomenų, kad reikia daug daugiau darbuotojų be aukštojo išsilavinimo, o aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai turėtų įgyti kitokių kompetencijų.

Galime prognozuoti, kad, didėjant investicijoms į slėnius, reikės ne tik biomokslų žinovų – biotechnologų, biomedikų, bet ir fizinių mokslų specialistų. Tačiau studijuojančiojo galimybės įsidarbinti priklauso nuo jo paties: nuo pastangų, nuo domėjomosi, juk negalima tikėtis, kad baigus tam tikrą specialybę darbas bus automatiškai užtikrintas.

Kas per metus nutiko mokslo sferoje? Ar prasidėjo aktyvesnis mokslininkų judėjimas, kaip planuota?

Turbūt didžiausias ir džiugiausias dalykas – prasidėjusi ir beveik visiškai pasibaigusi institutų integracija.  Didžiųjų institutų jungimasis šiemet vyko labai intensyviai ir nors iš mokslininkų pusės buvo daug nuogąstavimų, džiugu, kad galiausiai jie suprato, jog išsiskaidęs mokslinis potencialas yra daug silpnesnis nei sutelktas. Jau dabar turime institutą, kuriame dirba keli šimtai mokslininkų.

Institutų integracija yra vienas pamatinių dalykų, leisiančių sukurti šiuolaikines stiprias mokslinių tyrimų kryptis. Dabar steigiama laboratorinė bazė, parama teikiama geriausiems mokslininkams. Tai reiškia, jog pinigai skiriami ne tik metalui ar cementui slėniuose, bet taip pat ir moksliniams tyrimams finansuoti. Labai didelis dėmesys skiriamas jauniems mokslininkams, studentų, doktorantų moksliniams tyrimams, stažuotėms, podoktorantūrinėms studijoms.  

Esame paskelbę tarptautinį konkursą slėnių stebėsenos grupei ir tikimės, kad laimės tarptautinis konsorciumas, turintis daug patirties ir galintis konsultuoti ne tik slėnių steigėjus, Švietimo ir mokslo ministeriją, bet ir Ūkio ministeriją. Tikimės, jog jis padės priimti geriausius sprendimus ir mokslo bei technologijų proveržiui skirtos lėšos bus panaudotos kaip įmanoma efektyviau.

Kokie, Jūsų manymu, svarbiausi iššūkiai Aukštojo mokslo reformos laukia per ateinančius metus? Kokius svarbiausius darbus planuojate nuveikti šioje srityje?

Vienas didžiųjų darbų – sužiūrėti išryškėjusius trūkumus ir juos pakoreguoti. Stebėsime, kaip vyks šių metų priėmimai. Visos tvarkos beveik patvirtintos, dabar deriname kai kuriuos niuansus ir tik atsiradus nesklandumams stengsimės juos iškart įveikti. 

Dar vienas uždavinys – sukurti kuo veiksmingesnę kokybės priežiūros sistemą, į ką jau ir šiemet didelį dėmesį kreipėme. Reikia parengti kokybės vertinimo tvarką, aukštųjų mokyklų savianalizės tvarką.

Vienas didžiausių darbų - prižiūrėti, kad Struktūrinių fondų investicijos būtų panaudotos tinkamai ir duotų rezultatų, kurių tikimės. Siekiame ir sieksime, kad pinigai tuščiai nesutekėtų į smėlį, kad iš jų išaugtų produktyvios kultūros.

Bet kuriuo atveju, Europos Sąjungos skirti pinigai privalo duoti proveržį, išties esame unikalioje istorinėje situacijoje. Jeigu šiuo metu mums nepavyks jo pasiekti, tai turėsime pripažinti, kad patyrėme baisiai didelę nesėkmę. Tačiau to net negalime svarstyti, nes panaudojami dideli pinigai, jie „įdarbinami“, ir jie turi duoti naudos.