Atrodo, kad kosminiu greičiu į žinių visuomenę judančioje Lietuvoje mokama visiems, tik ne tiems, kurie susiję su mokslu. Išnaudotojiško kapitalizmo simboliu tapusi „Maximos“ kasininkė uždirba pusantro tūkstančio litų. Pradedantis dėstytojas gauna apie tūkstantį į rankas, docento alga svyruoja nuo tūkstančio dviejų šimtų iki tūkstančio keturių šimtų litų. Tad dabar man atsakykite – kas labiau Lietuvoje yra išnaudojamas: ar ta „Maximos“ kasininkė, ar universitetų dėstytojai? Kas labiau gerbia savo darbuotojus – ar privati įmonė, ar valstybė, vis niekaip nesukrapštanti pinigų profesūrai? Atsakymas aiškus, tačiau nepamenu nė vieno Seimo nario, kuris tokia situacija būtų pasipiktinęs. Štai Estijos pavyzdys. Ten dėstytojas pradeda nuo maždaug dviejų su trupučiu tūkstančių, o profesorius uždirba septynis su puse tūkstančio litų. O jei esi populiarus ir produktyvus, gauni dar daugiau. Algirdas Brazauskas nustebo, sužinojęs, kiek uždirba dėstytojai, bet Gediminas Kirkilas tikrai tai turi žinoti. Tad algas didinti reikia ne dvidešimčia procentų kaip dabar, bet dviem ar trimis kartais. G. Kirkilas puikiai žino, kad mūsų valstybėje tokie pinigai yra. Jei sugebama mokėti ūkininkams šimtus milijonų litų, tai kodėl negalima mokėti dėstytojams? Juolab kad visi politikai pasisako, jog Lietuvos ateitis – ne žemės ūkis, bet žinių ekonomika. Tačiau pinigus vis tiek investuoja ne į aukštąjį mokslą, bet į ūkininkus. Atrodo, kad kosminiu greičiu į žinių visuomenę judančioje Lietuvoje mokama visiems, tik ne tiems, kurie susiję su mokslu. Šiandien bandoma reformuoti aukštąjį mokslą. Konservatoriai siekė, kad partijos pasirašytų susitarimą dėl aukštojo mokslo reformos. Valstiečiai su kompanija tam pasipriešino – tikriausiai todėl, kad neleidžiama priimti įstatymo, atversiančio galimybę galutinai supirkti Lietuvos žemes. Tačiau šiose reformose užmirštamas vienas esminis elementas – dėstytojas. Aukštojo mokslo reformatoriai kažkodėl nekalba apie skandalingą situaciją aukštosiose mokyklose, kai docentas gauna tiek pat, o ir mažiau negu prekybos tinklų kasininkė. Atrodo, kad dėstytojas galėtų būti gyvas Šventąja Dvasia, o jo šeima misti tik stebuklais. Išgyventi jaunai šeimai iš tūkstančio litų tikrai yra stebuklas, sutikite. Dėstytojai, negalėdami išmaitinti šeimos iš savo algos, priversti dirbti keliuose universitetuose. Tai reiškia, kad tą laiką, kurį turėtų skirti savo žinių atnaujinimui, praleidžia lakstydami iš vienų paskaitų į kitas. Tad apie kokią studijų kokybę galime kalbėti? Kitas aspektas – kai dėstytojai dirba keliuose universitetuose, ar bent vieną iš jų gali laikyti savu? Ar daugumai dėstytojų rūpi tai, kas vyksta jų aukštosiose mokyklose? Nelabai. Tačiau kuo toliau, tuo vis dažniau pagalvoju, kad akademiniams funkcionieriams to ir tereikia: tada jie lengviau gali tvarkytis savo darže. Tokia politika davė savo vaisių: akademiniame pasaulyje liko du priešingi poliai: tie, kurie nieko kito nesugeba daryti, bei tikrai pasišventę mokslui talentingi žmonės. Tikrųjų aukštojo mokslo reformatorių laukia dar vienas uždavinys – išmėžti Egėjo arklides: moksliniam darbui netinkančius asmenis atleisti iš universitetų. Juk vidutinybės gali gaminti tik vidutinybes, o tokių tikrai nereikia mokslui ir universitetui. Ir kol čia niekas nesikeis, visos reformos liks popierinės ir bevaisės, reikalingos tik patiems reformatoriams ir politiniams veikėjams, siekiantiems abejotino populiarumo. Nuorodos: Lietuvos Radijo paskelbtas komentaras.