Prof. B. Genzelio straipsnis dvelkia emocingu, bet atrodo nuoširdžiu susirūpinimu dėl aukštojo mokslo ateities Lietuvoje. Konceptualiai nepakankamai nuoseklus Mokslo ir studijų įstatymo projektas tikrai kelia didelį nerimą. Manau, kad toks įstatymas, kuriame visa atsakomybė už mokslą ir studijas perkeliama ant mažiausią visuomenės pasitikėjimą turinčių politikų ir valdininkų, gręsia ne tik konstitucijos ginamiems gerai besimokantiems studentams, bet visam tautos intelekto potencialui, dirbančiam ir kuriančiam mokslo ir studijų institucijose. Tačiau, pripažindamas Prof. B. Genzelio nuopelnus dėl mūsų konstitucijoje įrašytų universitetų autonomijos ir gerai besimokančių studentų garantijų, norėčiau aiškesnių atsakymų, kaip konstitucines nuostatas reikia įgyvendinti visai naujomis ekonominės raidos sąlygomis. Nėra jokios abejonės, kad spartus ekonomikos augimas mūsų šalyje remiasi milžiniškais kreditiniais ištekliais, kurie tapo prieinami įmonėms ir verslininkams, sukūrus stabilias teisines sąlygas rinkos ekonomikai. Deja, visa socialinė sfera, sveikatos apsauga, kultūra, nacionalinis saugumas, švietimas, ne tik aukštasis mokslas, merdi, kadangi jiems tokio masto finansiniai resursai nėra prieinami. Todėl akivaizdi aktualija - ieškoti galimų rinkos santykių plėtros galimybių į tradiciškai socialinei sričiai priklausančias veiklas, neturėtų būti apšaukiama komercinių bankų sąmokslu prieš tautos kultūrą. Yra pakankamai suprantama, kad aukštosios mokyklos, rengiančios aukščiausios kvalifikacijos specialistus, turi būti rinkos principais siejamos su šalies darbo, o tuo pačiu ir prekių bei paslaugų rinkomis. Tai paprasčiausia yra padaryti per studijų kreditavimą, bet sprendimai šiais klausimais turi būti daromi intelektualių diskusijų pagalba, šviečiant visus to proceso dalyvius, o ne aršioje socialistinių ir liberalių pažiūrų atstovų polemikoje. Reikia visiems pripažinti, kad komerciniai rinkos santykiai negali būti tiesmukiškai perkeliami į švietimą, nes tikrai padarys švietimą ribotai prieinamu. Kita vertus, vien valstybės biudžeto lėšomis išlaikomas ir valstybės institucijų griežtai administruojamas švietimas neišvengiamai bus nuskurdintas ir dar labiau atitrūks nuo visuomenės ir verslo poreikių. Sparčios ekonominės plėtros sąlygomis pavojingiausios idėjos yra tos, kurios vietoje naujų mokslo ir studijų finansavimo mechanizmų perša politines ir administracines "kokybės" užtikrinimo priemones.